Antanas Miškinis (1905-1983) yra Lietuvos poetas ir sovietinis politinis kalinys. Jis mokėsi Daugpilio (Latvija) gimnazijoje, vėliau – 1921-1922 m. Zarasų progimnazijoje, 1923-1926 – „Aušros“ gimnazijoje Kaune. 1934 m. jis pabaigė lietuvių literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1932 m. jis dirbo rusų kalbos mokytoju Kaune, buvo Kauno radiofono redaktoriumi.
Savo kūrybinę veiklą A. Miškinis pradėjo XX a. 3 dešimtmečio viduryje. Pirmasis jo eilėraštis buvo išspausdintas „Aušros“ gimnazijos laikraštyje „Skaidra“. 1928 m. jis išspausdino pirmąjį savo eilėraščių rinkinį „Balta paukštė“. Prieš II Pasaulinį karą jis parašė poemas „Varnos prie kelio“ (1935) ir „Keturi miestai“ (1938). Dėl šios kūrybos A. Miškinis tapo žinomu Lietuvos neoromantiku. Jo poezijoje vyrauja Lietuvos kaimo tematika. Miškinis siekė sulieti modernią lyriką su liaudies daina.
Tuo pačiu metu A. Miškinis buvo labai socialiai ir politiškai aktyvus Lietuvos intelektualas. Jis kelis kartus buvo išrinktas į Lietuvos rašytojų sąjungos valdybą, buvo šios sąjungos laikraščio „Literatūros naujienos“ vienas iš iniciatorių. Prasidėjus II Pasauliniam karui, 1941 m. jis parengė Lietuvos nacionalistų partijos programą.
XX a. 5 dešimtmečio viduryje jis įsitraukė į Lietuvos partizanų ginkluotą pasipriešinimą, dėl ko buvo suimtas, nuteistas ir išsiųstas kalėti į Sibirą. Kalinimo metu jis rašė poemas ir eilėraščius, kurie buvo perrašomi kalinių ir tremtinių, jų buvo mokomasi mintinai. Ši poezija padėjo palaikyti tremtinių ir kalinių dvasią sunkiu jiems metu.
Stalinui mirus, 1956 m. A. Miškinis sugrįžo į Lietuvą. Jis buvo verčiamas viešai atgailauti, kol galiausiai jis buvo priverstas nusileisti ir tai viešai atlikti 1959 metais. Po šios „atgailos“ Miškiniui buvo leista publikuoti savo poemas. Sovietmečiu Miškinis publikavo eilėraščių rinkinius „Eilėraščiai“ (1960), „Arti prie žemės“ (1965), poemą „Svajonės ir maištas“ (1967). Šia kūryba Miškinis legalizavo save kaip tinkamą sovietinės Lietuvos rašytojų sąjungos narį. Vėliau jis publikavo rinkinius „Dienoraštis“ (1972) ir „Klevai prie kelio“ (1982), kurie liudijo poeto sugrįžimą į neoromantizmą. Tačiau Sibiro laikų kūryba taip ir nebuvo išleista iki 1989 metų.
Kolekcija buvo įsteigta Sąjūdžio laikotarpiu 1989 metais, kai Maironio lietuvių literatūros muziejus įgijo kai kuriuos eksponatus iš Miškinio šeimos. Vėliau, 1999 metais, muziejus sulaukė iš Miškinio žmonos Aleksandros nemažo skaičiaus rankraščių, fotografijų ir laiškų, Miškinio rašytų jo kalinimo Sibire 1948-1956 m. laikais. Literatūros kritikas Algirdas Geniušas atvežė šiuos dokumentus iš Sibiro dar 1957 metais, tačiau dėl politinio konteksto publikuoti šią kūrybą buvo neįmanoma. Rankraščiai buvo slaptai saugomi Miškinio asmeniniame archyve iki 1999 metų, kol jie buvo perleisti Maironio lietuvių literatūros muziejui. Visa ši medžiaga yra nuodugniai tyrinėta (žr. Tūtlytė R. 1977. Antanas Miškinis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
