COURAGE

ryšiai tarp kolekcijų

Augustinas Janulaitis - žinomas Lietuvos politinis ir kultūros veikėjas. Janulaitis bendradarbiavo su nelegalia lietuvių spauda, buvo aktyvus Lietuvos socialdemokratų partijos veikėjas, partijos Centro komiteto narys. Į lietuvių kalbą jis išvertė K. Markso ir F. Engelso Komunistų partijos manifestą. Dėl politinės veiklos Janulaitis carinės valdžios buvo persekiojamas ir buvo priverstas emigruoti. 1907 m. baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Tarpukario Lietuvos Respublikoje buvo žinomas teisininkas, teisės bei kultūros istorikas. Tuo laikotarpiu Janulaičio politinės pažiūros vis labiau gravitavo į dešinę, 1925 m. jis parašė ir išspausdino knygutę apie Sovietų Rusiją („Lietuva ir šiuolaikinė Rusija”). Akademinei bendruomenei bei visuomenei gerai buvo žinomi jo tyrinėjimai kultūros istorijos srityje. Janulaitis rinko medžiagą apie įvairius mažiau žinomus plačiąjai publikai XIX a. Lietuvos kultūros veikėjus: teisininką bei istoriką Igną Danilavičių (1787 – 1843), rašytoją, etnografą ir politinį veikėją Mykalojų Akelaitį (1829 – 1887), poetą Kiprijoną Nezabitauskį (1779 – 1837), kultūros istoriką Simoną Daukantą (1793 – 1864) bei kitus. Parašė ir išleido Danilavičiaus ir Akelaičio biografijas. Jo studijos Lietuvos kultūros srityje turėjo įtakos Vytauto Didžiojo universiteto studentams, tarp kitų ir Meilei Matjošaitytei – Lukšienei (1913 – 2009), kuri jau sovietinėje Lietuvoje tapo žinoma lietuvių kultūros tyrinėtoja, o 9 deš. pabaigoje Sąjūdžio judėjimo iniciatyvinės grupės nare. Janulaitis buvo Meilės Lukšienės dėdė. 

Sovietmečiu Janulaitis buvo tarp tų lietuvių veikėjų, kurie 1941 m. inicijavo LSSR Mokslų Akademijos įkūrimą. Jis buvo išrinktas akademiku. Po karo 1945 m. tapo Vilniaus universiteto Istorijos – filologijos fakulteto dekanu. Tačiau jau 1946 m. valdžiai pradėjus ideologinę kovą „su neigiama vakarų įtaka” ir „kosmopolitizmu” Janulaitis buvo apkaltintas „buržuaziniu nacionalizmu”. Partijos vadovybė jam priminė „neigiamą” Sovietinės Rusijos vaizdavimą knygelėje išleistoje 1925 metais. Janulaitis nebuvo represuotas, tačiau iš aktyvesnės visuomeninės bei mokslinės veiklos pasitraukė. Savo pasitraukimą motyvavo laiske Mokslų Akademijos prezidentui Juozui Matuliui. Pablogėįjus sveikatai mirė 1950 metais.

Studentai ir naujoji lietuvių inteligentija Augustiną Janulaitis suvokė, kaip nepriklausomos Lietuvos respublikos kultūrinio elito atstovą. Jo XIX a. Lietuvių kultūros tyrinėjimai bei sukaupta didžiulė rankraščių kolkecija ir biblioteka turėjo didelės įtakos ir Lietuvos istorikams, ypatingai nacionalinio atgimimo 1988 – 1990 metais laikotarpiu.

Rimantas Jasas (1929-2002) yra Lietuvos istorikas. Jis gimė Šiauliuose,  1936 m. kartu su šeima persikraustė gyventi į Uteną.  Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje jo tėvas emigravo į JAV, o motina 1948 metais buvo ištremta į Sibirą. Stodamas į komjaunimą, Jasas nuslėpė šiuos faktus apie savo šeimą. Jis buvo net pradėjęs dirbti Vilniaus pedagoginio instituto Marksizmo – leninizmo katedros laborantu, tačiau netrukus buvo nustatyta, kad jis nuslėpė savo biografinius faktus, dėl ko jis buvo atleistas iš pareigų. 1952 metais pradėjo studijuoti istoriją Vilniaus universitete, kurį baigė 1957 metais. Po studijų jis pradėjo dirbti Lietuvos istorijos institute, o 1968 m. išėjo į Lietuvos mokslų akademijos biblioteką, kur jis dirbo iki savo gyvenimo pabaigos.

Nors Jasas ir nestudijavo aspirantūroje, jis yra vertinamas kaip vienas geriausių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorijos specialistų, puikiai žinantis jos istorinius šaltinius. Jis parengė leidimui 1971 metais Bychovco kroniką, kuri net ir šiandieną laikoma puikaus istoriko darbo su istoriniais šaltiniais pavyzdžiu. Tačiau dirbdamas bibliotekoje, Jasas buvo priverstas atlikti daug techninio darbo, kas trukdė jo istoriniams tyrimams. Tolesnei jo karjerai labai sutrukdė sovietinio režimo nepasitikėjimas juo.

Ignas Jonynas yra žymus lietuvių istorikas. Jo istoriniai darbai, ypač studija “Vytauto šeimyna“ (1932 m.) padėjo pagrindus nacionalinei lietuvių istoriografijai. Tarpukario Lietuvoje Jonynas buvo žinomas ne tik kaip istorikas ar Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, bet ir kaip diplomatas. (Nuo 1920 iki 1922 m. jis dirbo Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos, vėliau kelis metus Užsienio reikalų ministerijoje.) Jonynas, kaip ir dalis kitų lietuvių inteligentų, simpatizavo Tarybų Rusijai. (Jis buvo draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti narys.) Tokias nuostatas formavo ta aplinkybė, kad Jonynas studijavo Maskvos universitete ir buvo gerai susipažinęs su rusų kultūra. Turbūt, todėl istorikas nusprendė Sovietų kariuomenei 1944 m. artėjant prie Lietuvos iš jos nesitraukti. (Du istoriko sūnus iš Lietuvos pasitraukė.)
Jonynas profesoriavo Kauno ir Vilniaus universitetuose (nuo 1946 m. dirbo tik Vilniaus universitete.) Jo paskaitos buvo labai populiarios studentų, ypač istorikų tarpe. Jonyno darbai ir istorijos samprata buvo veikiamos istorizmo ir pozityvizmo idėjų. Pas ji mokėsi ir keletas studentų, kurie vėliau tapo garsiais lietuvių istorikais: Vytautas Merkys, Mečislovas Jučas. Istorikams studentams Jonynas organizuodavo specialias išvykas po žymesnes ir Lietuvos istorijai svarbesnes vietas. 1948 – 1949 m. istorikas buvo griežtai kritikuotas dėl antimarksistinių nuostatų ir dėl „buržuazinio nacionalizmo“. Jam grėsė pašalinimas iš universiteto. Jonynas savo „ideologines klaidas“ pripažino ir tęsė profesinę karjerą.

Juozėnaitė gimė 1988 metais, Vilniuje. Juzėnaitė buvo pakviesta muziejaus direktorės Birutės Vagrienės 2011 metais. Direktorė žinojo Juzėnaitę kaip Tomo Venclovos poezijos specialistę. Ji studijavo Venclovos šeimos istoriją ir ypač domėjosi Venclovos veikla. Tomas Venclova buvo antisovietinis disidentas ir buvo artimai susijęs su Viktoru Petkumi. Juozėnaitė dalyvavo tarptautiniame projekte „Naujosios Europos orientyrai“ (Landmarks of New Europe).

Pasak Juzėnaitės kultūrinė opozicija yra rezistencijos oficialiai sovietinei ideologijai forma. Tai būdas kaip inteligentija reagavo į sovietų vyriausybės politiką, kaip disidentai pakeitė visuomenės požiūrį į sovietų realybę.

Jonas Jurašas Lietuvos menininkas, režisierius. Gimė Panevėžyje 1934 metais, po tėvų mirties 1941 m. jis buvo išsiųstas į Marijampolę, kur 1954 m. baigė vidurinę mokyklą.   Tais pačiais metais jis pradėjo studijuoti Lietuvos žemės ūkio akademijoje, tačiau 1956 m. jis šias studijas metė ir išvyko į Rusijos teatro institutą (GITIS). Jį baigęs 1963 m. pradėjo kūrybinę veiklą.  1963 m. režisuodamas Aleksandro Volodino spektaktlį “Paskyrimas” (1963, Vilniaus rusų dramos teatras), Leonido Zorino “Varšuvos melodija” (1967, Lietuvos nacionalinis dramos teatras),  lenkų dramaturgo Sławomir Mrożek pjesę “Tango” (1967, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). "Tango" buvo pašalinta iš repertuaro po sovietų invazijos į Čekoslovakiją 1968 m.

1968 m. J. Jurašas tapo Kauno nacionalinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi.  Čia jo kūrybinis darbas tęsėsi iki 1972 metų. Per tą laiką buvo pastatyti 13 spektaklių. Anot Jurašo, nors šie spektakliai sulaukė palankių kritikų vertinimų ir žiūrovų dėmesio, jie buvo kultūros administratorių kritikuojami dėl ideologinių trūkumų. Anot Jurašo, nors šie spektakliai sulaukė palankių kritikų vertinimų ir žiūrovų dėmesio, jie buvo kultūros administratorių kritikuojami dėl ideologinių trūkumų. Net 1970 m. pastatytas Michailo Šatrovo spektaklis „Bolševikai“ turėjo nesovietinių implikacijų.  Šis spektaklis buvo skirtas V. Lenino 100 metų jubiliejui.  Kaip prisimena Jurašas, neformaliame susitikime tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys jam patarė imtis revoliucinės temos ir tokiu būdu pataisyti savo ideologinę reputaciją, kuri buvo sumenkusi po Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ pastatymo 1968 m.    Tačiau spektaklis „Bolševikai“ tapo ir alegoriškas, jame būta asociacijų su pirmaisiais krikščionimis, kurie buvo nužudyti dėl savo įsitikinimų.  Paskutinis Jurašo statytas spektaklis Kauno nacionaliniame dramos teatre buvo Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“.  Diskusija po jo peržiūros kilo aštri diskusija, kurios metu buvo nurodyta Jurašai pakeisti spektaklio vietas. Anot Jurašo, vienas funkcionierius net pareiškė, kad „spektaklis yra nacionalistų sueiga po bažnyčios kupolu“.  

Pats Jurašas panašius žodžius įvertino kaip biurokratinį įsikišimą į kūrybos procesą, ribojantį režisieriaus menišką raišką. Po šio svarstymo jis išsiuntė keleriais adresatais, tame tarpe ir spaudai, atvirą laišką išsakydamas šiuos nuogastavimus, kurio turinys tapo žinomas Vakarams. Tai tapo priežastimi pašalinti Jurašą iš teatro režisieriaus pareigų. Jam buvo pasiūlyta tapti eiliniu (ne vyriausiu) Lietuvos rusų dramos teatro režisieriumi ir laikytis tarybinio režisieriaus kodekso, paklusti teatro tarybos, partinės organizacijos nurodymams. Jurašas su šiuo pasiūlymu nesutiko ir tapo bedarbiu. Jis kreipėsi dėl leidimo emigruoti į Vakarus. Jurašas mano, kad po kelerių metų toks leidimas buvo suteiktas, nes valdžia norėjo pademonstruoti visuomenei, kad tik TSRS menininkas turi saviraiškos laisvę, o Vakaruose jam įsitvirtinti ir kurti nepavyks. Antra, valdžia baiminosi, kad pašalintas režisierius taps antisovietinio judėjimo traukos centru, todėl leidžiant jam išvykti buvo išvengta didesnės antisovietinės raiškos respublikoje.    

Jurašas nelaikė savęs disidentu.  Jo svarbiausiu siekiu buvo kūrybinė laisvė ir raiška. Jo spektakliuose buvo keliamos aktualios pilietiškumo, moralaus pasirinkimo problemos.