COURAGE

ryšiai tarp kolekcijų

Viktoras Petkus buvo religinis aktyvistas. 1947 metais jis buvo suimtas ir nuteistas kalėti į gulagą kaip religinės jaunimo organizacijos Ateitis aktyvistas. Po Stalino mirties jis buvo paleistas iš kalėjimo, bet po įvykių Rasų kapinėse 1956 metų lapkritį, jis buvo vėl suimtas ir nuteistas aštuoniems metams kalėjimo. Rasų kapinėse buvo suorganizuotas susitikimas paminėti modernios Lietuvos valstybės patriarchą Joną Basanavičių. Po susitikimo buvo suorganizuota demonstracija, kuri numalšinta sovietinės milicijos. Aštuntajame dešimtmetyje Petkus įsitraukė į judėjimus už žmogaus teises, buvo vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų. 1976 metais jis organizavo spaudos konferenciją užsienio žurnalistams, kur kartu su kitais paskelbė Helsinkio grupės veiklos pradžią ir išsakė jos tikslus. 1977 metais Petkus buvo suimtas ir vėl nuteistas.

Rimantas Vėbra (1931-1999) buvo istorikas, 19 a. istorijos specialistas.  Jo tyrimai apima lietuvių tautinio atgimimo 19 a. antrojoje pusėje studijas. Nors Vėbra nebuvo aktyvus anti-sovietinio judėjimo dalyvis, jo profesionali istoriko veikla buvo riboja dėl ideologinės linijos nesilaikymo.  

Rimantas Vėbra buvo labai aktyvus istorijas ir tyrinėtojas. Jis daug laiko praleido Lietuvos ir kitų respublikų archyvuose (pavyzdžiui, Leningrade).  Daug dalykų iš 19 amžiaus antros pusės įvykių jis nustatė pirmasis. Antai viename laiške LTAR aukštojo mokslo ministrui Henrikui Zabuliui 1973 m. jis teigia, kad jis pirmasis atrado  "Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo bylą" , tačiau vengiama ją publikuoti. Esama ir daugiau laiškų, kur Vėbra reiškia nepasitenkinimą mokslo žurnalų vengimu spausdinti jo darbus.  

R. Vėbra pabandė renovuoti "Vieningosios srovės" svarbą. Stalininiu laikotarpiu „Vieningosios srovės“ šalininkai buvo puolami sovietinių ideologų dėl pastangų parodyti ne tik revoliucinio judėjimo, bet ir nacionalinio judėjimo svarbą. Ši srovė buvo kritikuojama dėl siekių neigti klasinę kovos sampratą pateikiant vieningos tautos svarbą.  Vėbra stengėsi savo nacionalizmo studijose remtis sąjunginėmis tendencijomis. Patekus į ideologų nemalonę, Vėbrai nebuvo leista skaityt pranešimą mokslinė konferecnijoje, skirtoje laikraščio "Aušra"  įsteigimo 100 metų jubiliejui (1983 m.). Vis dėlto, pasinaudodamas komentaro galimybe, jis stipriai pasisakė dėl Vieningosios srovės reikšmės.  Nors jo pasisakymas sulaukė auditorijos palaikymo, ideologai buvo nepatenkinti tokiu „išsišokimu“.

Vanda Zaborskaitė (1922 – 2010) yra lietuvių literatūros kritikė ir istorikė. 1961 m. jis buvo pašalinta iš Vilniaus universiteto lietuvių literatūros katedros ir pradėjo dirbti Lietuvos istorijos institute. Nuo 1988 m. V. Zaborskaitė aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, aktyvia prisidėjo rengiant naują švietimo koncepciją. 1988 m. spalį dalyvavo Sąjūdžio seimo veikloje.

Zaborskaitė ir Maironio (1862-1932) biografijos autorė. Kultūrinės opozicijos prasme jos gyvenimas ir veikla yra įdomus dėl trijų priežasčių. Visų pirma, XX a. 6 ir 7 dešimtmetyje ji dirbo VU lietuvių literatūros katedroje. Tuo metu ši katedra  buvo valdžios stipriai kritikuojama. Zaborskaitė priskiriama vadinamoms „raganoms“ – literačių grupei, kuri buvo priversta palikti Vilniaus universitetą. Antra, jos domėjimosi sritis apėmė Maironio kūrybą. Nors šio poeto kūryba nebuvo draudžiama sovietinėje Lietuvoje, jos vertinimai iš ideologijos pusės dažnai buvo neigiami. Trečia,  Zaborskaitė nuo pat vaikystės buvo religinga ir palaikė glaudžius ryšius su katalikų kunigais.

Sovietmečiu sueigų ir susitikimų pas Zaborskaitę metu intelektualai pakankamai laisvai kalbėjo ir diskutavo politikos ir kultūros temomis, dalinosi savo nuomonėmis ir aptardavo būdus, kaip paremti kultūrines iniciatyvas.

Saulius Žilys (g. 1972 m.) yra istorikas ir Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriaus darbuotojas. Jis gimė ir vidurinę mokyklą baigė Panevėžyje. 1990 metais jis pradėjo studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Baigęs universitetą, S. Žilys įsidarbino Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje, kur dirba iki šiol.

Jo teigimu, jis pats nedalyvavo nesovietinėje veikloje. Jis prisimena, kad jo tėvai nuolat klausydavosi Laisvosios Europos ir Amerikos balso radijų laidų.

Žilys kultūrinę opoziciją apibūdina kaip reiškinį, kuris buvo skirtingas nuo disidentinio veikimo, tačiau neatitinkantį ir sovietinės valdžios diegiamoms nuostatoms. Griežta cenzūra turėjo didelį poveikį kultūrinei opozicijai.

Juhan Aare (born in 1948) is an Estonian journalist and politician. He is best known as the host of the television programme ‘Panda’ on Estonian Television, which looked at environmental problems in Estonia and abroad. In the edition of the programme that was aired on 25 February 1987, he disclosed secret plans to open phosphorite mines in northern Estonia, which could have caused serious environmental problems. His appeal to the people of Estonia to write letters expressing their thoughts about these plans was effective, and unleashed a large wave of protest in Estonia in the spring of 1987, which is now known as the Phosphorite War. At the same time, he started to collect letters sent to him, and other material connected with the television programme ‘Panda’ and the Phosphorite War in general. In the 1990s he began to supplement the collection with raw material for his book about the Phosphorite War. The book Fosforiidisõda 1971-1989 (the Phosphorite War 1971-1989) was published in 1999. Juhan Aare presented his collection to the Estonian History Museum when the museum was preparing the exhibition ‘EI FOSFORIIDILE! 20 aastat fosforiidisõjast’ (No to Phosphorite! 20 Years since the Phosphorite War). He was also an advisor to the exhibition.