Kolekcija sukurta 1999 metais. Tais metais mirus Rimantui Vėbrai, jo dukra Inga Ilarienė perdavė jo rankraščius ir kitą medžiagą Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriui. Formalus pretekstas perduoti medžiagą buvo tai, kad Vėbra buvo mokslo darbuotojas, o minėtas rankraščių skyrius renka medžiagą apie mokslininkų veiklą. Būta ir antros priežasties. Nors Vėbra yra dar „neatrastas“ kultūrinės opozicijos sovietmečiu veikėjas, jis dalyvavo kultūrininkų tinkluose, be to, jo kaip istoriko veikla buvo ribojama dėl jo pozicijos nacionalinio atgimimo klausimu. Inga Ilarienė asmeniškai pažįsta Bibliotekos direktorės pavaduotoją Rimą Cicėnienę, kuri ankščiau dirbo rankraščių skyriaus vedėja ir pagelbėjo perimant medžiagą į šį skyrių.
Rimantas Vėbra buvo labai aktyvus istorijas ir tyrinėtojas. Jis daug laiko praleido Lietuvos ir kitų respublikų archyvuose (pavyzdžiui, Leningrade). Daug dalykų iš 19 amžiaus antros pusės įvykių jis nustatė pirmasis. Antai viename laiške LTAR aukštojo mokslo ministrui Henrikui Zabuliui 1973 m. jis teigia, kad jis pirmasis atrado "Lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo bylą" , tačiau vengiama ją publikuoti. Esama ir daugiau laiškų, kur Vėbra reiškia nepasitenkinimą mokslo žurnalų vengimu spausdinti jo darbus.
Peržiūrėjus Vėbros paliktus rankraščius, galima teigti, kad jo kūrybinė veikla buvo labai dinamiška ir išgyveno keletą posūkių. Įdomu, kad darbinę veiklą jis pradėjo kaip visiškai sovietiniam režimui lojalus asmuo. Baigęs vidurinę mokyklą Utenoje, jis įstojo į karinę mokyklą Petrozavodske, kurią baigęs tapo sovietinės armijos karininku. Tačiau 1955 m. jis nutraukė kariškio karjerą ir pradėjo komjaunimo funkcionieriaus veiklą. Matyt, tai nutiko ir dėl Chruščiovo vykdytos kariuomenės kontingento mažinimo. Dirbdamas komjaunime Vėbra pasiekė gana aukštų pareigų – tapo komjaunimo CK skyriaus vedėjo pavaduotoju. Tuo pačiu metu jis pradėjo neakivaizdines istorijos studijas Vilniaus universitete. 1960 m. jis tapo stacionaro studentu, tuo pačiu metu dirbo asistentu universitete. 1966 m. jis sėkmingai apgynė kandidatinę disertaciją, o jo knyga Lietuvos katalikų dvasininkija ir visuomeninis judėjimas (XIX a. antroji pusė) buvo publikuota 1968.
Inga Ilarienė mano, kad istorijos studijos suartino Vėbrą su humanitarine aplinka. Gali būti, kad ir Vengrijos įvykiai 1956 m. padarė jam didelę įtaką. Vis dėlto, net ir 8 dešimtmečio pradžioje jis glaudžiai bendradarbiavo su ideologais. Jo laiškai Henrikui Zimanui ir publikacijos „Komunisto“ žurnale liudija, kad „revizionistinėmis“ idėjomis jis persisėmė kiek vėliau. Antai 1973 m. laiške Zimanui jis dėkoja už paramą, o 1976 m. jo straipsnis Buržuazinės nacijos požymiai buvo publikuotas Komunisto žurnale. Situacija tapo sudėtingesnė, kai R. Vėbra pabandė renovuoti "Vieningosios srovės" svarbą. Stalininiu laikotarpiu „Vieningosios srovės“ šalininkai buvo puolami sovietinių ideologų dėl pastangų parodyti ne tik revoliucinio judėjimo, bet ir nacionalinio judėjimo svarbą. Ši srovė buvo kritikuojama dėl siekių neigti klasinę kovos sampratą pateikiant vieningos tautos svarbą. Vėbra stengėsi savo nacionalizmo studijose remtis sąjunginėmis tendencijomis. Patekus į ideologų nemalonę, Vėbrai nebuvo leista skaityt pranešimą mokslinė konferecnijoje, skirtoje laikraščio "Aušra" įsteigimo 100 metų jubiliejui (1983 m.). Vis dėlto, pasinaudodamas komentaro galimybe, jis stipriai pasisakė dėl Vieningosios srovės reikšmės. Nors jo pasisakymas sulaukė auditorijos palaikymo, ideologai buvo nepatenkinti tokiu „išsišokimu“.
Manytina, kad Vėbros pažiūrų kaitai įtakos turėjo ir jo žmona Vanda Zaborskaitė. Ji buvo žymi literatūros mokslininkė, kuri dar 6 dešimtmetyje buvo išmesta iš Vilniaus universiteto dėl tariamo „nacionalizmo“. Vėbra dalyvavo etnografinėse ekspedicijose. Zaborskaitės prisiminimu, Vėbra gavo neigiamą charakteristiką, neleidusią jam keliauti į Rytų Vokietiją ir tik LTSR mokslų akademijos partijos sekretoriaus Eduardo Vilko dėka jam pavyko gauti teigiamą charakteristiką ir galėjo lankytis socialistinėse šalyse. ( Zaborskaitė, Vanda. 2012. Autobiografijos bandymas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. P. 201).
Būtina pažymėti, kad kolekcija dar nėra pilnai sutvarkyta ir formalizuota.
