Gediminas Ilgūnas buvo rašytojas, žurnalistas, kraštotyrininkas ir keliautojas. 1953 m. jis už antitarybinę veiklą ir ryšius su partizanais buvo įkalintas. Paleistas iš įkalinimo vietos 1957 m. Maždaug apie 1959 m. Ilgūnas su savo bičiuliais, tokiais kaip filologas ir literatūros istorikas Vincas Kuzmickas, ėmė organizuoti kraštotyrines keliones ne tik po Lietuvą, bet ir Tarybų Sąjungą (Rusiją.) Tokių kelionių metu buvo renkama, kaupiama medžiaga apie svarbias Lietuvių tautai ir kultūrai asmenybes, kurios platesnei visuomenei praktiškai nebuvo žinomos (kaip, pavyzdžiui, geologas Jonas Čerskis ir pirmojo lietuviško istorinio romano autorius Vincas Pietaris.) Iki 1990 m. Ilgūnas dirbo statybos įmonėje, o 1976 jis neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universitetą istorijos – filologijos fakultetą ir įgijo žurnalisto specialybę. Perestroikos metu, kilus Sąjūdžio judėjimui, Ilgūnas jo grupę įsteigė Jonavoje. Buvo aktyvus sąjūdietis, išrinktas į Lietuvos Aukščiausią Tarybą, kuri kovo 11 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Vėliau, Lietuvos respublikoje Ilgūnas buvo ir Archyvų departamento direktoriumi, Lietuvos TV ir radijo tarybos pirmininku, aktyviu social-demokratų partijos nariu ir galiausiai prezidento Brazausko patarėju.

Ilgūno kolekcija buvo įkurta 1988, kuomet jis perdavė devynis saugojimo vienetus LTSR Centriniam valstybiniam literatūros ir meno archyvui. Tarp perduotų dokumentų buvo ir Pietario biografijos rankraštis. 1992 m. Ilgūnas vėl perdavė archyvui apie 100 saugojimo vienetų. Tarp jų buvo ir dokumentų apie Pietarį. Tokiu būdu Ilgūno kolkecija smarkiai išaugo.