1950-ųjų m. pradžioje Valerija Čiurlionytė-Karužienė (1886–1982), žinomo lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) sesuo, kreipėsi į LKP CK, siūlydama įsteigti menininko personalinį muziejų. CK aparato darbuotojas Jonas Zinkus (1917–1990) šią idėją griežtai atmetė. Laiške LKP CK sekretoriui Vladui Niunkai (1907–1983) Zinkus aiškino, kad tokio muziejaus įsteigimas paskatintų visuomenės domėjimąsi menu, kuris yra ne tik visiškai svetimas, bet ir žalingas sovietinės Lietuvos visuomenei bei kultūrai.