Kolekcija atskleidžia Lietuvos istoriko Rimanto Jaso (1929-2002) gyvenimą ir veiklą. Jasas niekada nevadino savęs disidentu. Net po Sovietų Sąjungos žlugimo jis nekalbėjo apie savo dalyvavimą pogrindžio savilaidoje, akcentavo tik istoriko profesionalumo svarbą. Kolekcijos bylos liudija jo artumą disidentiniam judėjimui, ypač bendradarbiavimą su sovietiniu disidentu ir politiniu kaliniu Vytautu Skuodžiu (1929-2016). Kolekcijoje saugoma Jaso 1964-1967 m. susirašinėjimas su Skuodžiu. Šių laiškų turinys paliečia istorinio paveldo situaciją sovietinėje Lietuvoje. Pavyzdžiui, viename laiške Skuodis rašo Jasui apie sovietinių ideologų kritiką dėl viduramžių pilies Trakuose atstatymo darbų (žr. F. 287-667, lapas 23). Jasas dalyvavo leidyboje pogrindžio savilaidos leidinio „Perspektyvos“, kuris buvo vienas iš labiausiai pripažintų pogrindžio leidinių kultūrinės inteligentijos tarpe. Anot istoriko Valdemaro Klumbio, Jasas prisidėjo prie „Perspektyvų“ ir kaip autorius, ir kaip platintojas savo kolegų istorikų tarpe. Pavyzdžiui, istorikas Liudas Truska dažniausiai „Perspektyvas“ gaudavo būtent iš Jaso.
Nors Jasas siekė laikyti distanciją nuo sovietinių ideologinių iniciatyvų, jis nebuvo tas žmogus, kuris būtų aktyviai įsitraukęs į neformalios, nesovietinės visuomenės tinklus. Kolekcijos dokumentai rodo jį buvus nepatenkintą dėl sugadintos jo profesionalaus istoriko karjeros. Anot istorikės dr. Ingės Lukšaitės, 7 dešimtmetyje Jasas kartu su kitais dviem savo kolegomis nusprendė palikti Istorijos institutą. Tai buvo tylus protestas dėl krentančio akademinių tyrimų lygio. Taip pat Jasas tikėjosi gauti Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriaus vedėjo vietą, kuri jam nebuvo pasiūlyta dėl šeimyninių aplinkybių (jo motina buvo deportuota į Sibirą, tėvas gyveno JAV, o dėdė (tėvo brolis) Antanas Jasas (Jacinavičius) buvo sovietinės armijos generolas, nužudytas stalininių represijų 1937-1938 metais metu. Todėl Jasas tapo eiliniu bibliotekos darbuotoju, kurio pareigos buvo perpildytos techniniu darbu. Jaso dienoraštis gerai atspindi jo kasdienybę, atskleidžia asmeninį nepasitenkinimą ir kritinį požiūrį į tuometinio inteligento gyvenimą. Jis pyko ir bodėjosi įvairiomis ideologinėmis iniciatyvomis, kuriomis norėta demonstruoti tariamai aktyvų darbą. Pavyzdžiui, savo dienoraštyje jis aprašo pokalbį su istoriku Romu Batūra. Anot Batūros, grupė valdžiai įtikusių istorikų, tame tarpe ir Vilniaus universiteto TSRS istorijos katedros vedėjas Leščius, profesorius Lazutka ir kiti net 20 metų rengė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės statuto pirmojo tomo publikaciją, o vėliau planavo antrojo ir trečiojo tomo rengimą, nors visos šios publikacijos jau seniausiai parengtos istoriko Vytauto Raudeliūno. Tačiau Raudeliūnas (kuris stalinmečiu buvo ištremtas į Sibirą) nebuvo prileistas prie statutų publikavimo, nes tokiu būdu minėta grupė galėjo netekti pelningo darbo (F. 287-515, lapas 40).
