Jonas Jurašas Lietuvos menininkas, režisierius. Gimė Panevėžyje 1934 metais, po tėvų mirties 1941 m. jis buvo išsiųstas į Marijampolę, kur 1954 m. baigė vidurinę mokyklą.   Tais pačiais metais jis pradėjo studijuoti Lietuvos žemės ūkio akademijoje, tačiau 1956 m. jis šias studijas metė ir išvyko į Rusijos teatro institutą (GITIS). Jį baigęs 1963 m. pradėjo kūrybinę veiklą.  1963 m. režisuodamas Aleksandro Volodino spektaktlį “Paskyrimas” (1963, Vilniaus rusų dramos teatras), Leonido Zorino “Varšuvos melodija” (1967, Lietuvos nacionalinis dramos teatras),  lenkų dramaturgo Sławomir Mrożek pjesę “Tango” (1967, Lietuvos nacionalinis dramos teatras). "Tango" buvo pašalinta iš repertuaro po sovietų invazijos į Čekoslovakiją 1968 m.

1968 m. J. Jurašas tapo Kauno nacionalinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi.  Čia jo kūrybinis darbas tęsėsi iki 1972 metų. Per tą laiką buvo pastatyti 13 spektaklių. Anot Jurašo, nors šie spektakliai sulaukė palankių kritikų vertinimų ir žiūrovų dėmesio, jie buvo kultūros administratorių kritikuojami dėl ideologinių trūkumų. Anot Jurašo, nors šie spektakliai sulaukė palankių kritikų vertinimų ir žiūrovų dėmesio, jie buvo kultūros administratorių kritikuojami dėl ideologinių trūkumų. Net 1970 m. pastatytas Michailo Šatrovo spektaklis „Bolševikai“ turėjo nesovietinių implikacijų.  Šis spektaklis buvo skirtas V. Lenino 100 metų jubiliejui.  Kaip prisimena Jurašas, neformaliame susitikime tuometinis kultūros ministras Lionginas Šepetys jam patarė imtis revoliucinės temos ir tokiu būdu pataisyti savo ideologinę reputaciją, kuri buvo sumenkusi po Kazio Sajos „Mamutų medžioklės“ pastatymo 1968 m.    Tačiau spektaklis „Bolševikai“ tapo ir alegoriškas, jame būta asociacijų su pirmaisiais krikščionimis, kurie buvo nužudyti dėl savo įsitikinimų.  Paskutinis Jurašo statytas spektaklis Kauno nacionaliniame dramos teatre buvo Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė“.  Diskusija po jo peržiūros kilo aštri diskusija, kurios metu buvo nurodyta Jurašai pakeisti spektaklio vietas. Anot Jurašo, vienas funkcionierius net pareiškė, kad „spektaklis yra nacionalistų sueiga po bažnyčios kupolu“.  

Pats Jurašas panašius žodžius įvertino kaip biurokratinį įsikišimą į kūrybos procesą, ribojantį režisieriaus menišką raišką. Po šio svarstymo jis išsiuntė keleriais adresatais, tame tarpe ir spaudai, atvirą laišką išsakydamas šiuos nuogastavimus, kurio turinys tapo žinomas Vakarams. Tai tapo priežastimi pašalinti Jurašą iš teatro režisieriaus pareigų. Jam buvo pasiūlyta tapti eiliniu (ne vyriausiu) Lietuvos rusų dramos teatro režisieriumi ir laikytis tarybinio režisieriaus kodekso, paklusti teatro tarybos, partinės organizacijos nurodymams. Jurašas su šiuo pasiūlymu nesutiko ir tapo bedarbiu. Jis kreipėsi dėl leidimo emigruoti į Vakarus. Jurašas mano, kad po kelerių metų toks leidimas buvo suteiktas, nes valdžia norėjo pademonstruoti visuomenei, kad tik TSRS menininkas turi saviraiškos laisvę, o Vakaruose jam įsitvirtinti ir kurti nepavyks. Antra, valdžia baiminosi, kad pašalintas režisierius taps antisovietinio judėjimo traukos centru, todėl leidžiant jam išvykti buvo išvengta didesnės antisovietinės raiškos respublikoje.    

Jurašas nelaikė savęs disidentu.  Jo svarbiausiu siekiu buvo kūrybinė laisvė ir raiška. Jo spektakliuose buvo keliamos aktualios pilietiškumo, moralaus pasirinkimo problemos.