Antanas Sniečkus (1903-1974 m.) buvo pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius nuo 1936 iki 1974 metų. Po Pirmojo pasaulinio karo jis kartu su šeima grįžo į Lietuvą iš Rusijos. 1920 metais jis tapo bolševikų partijos nariu ir pradėjo anti-vyriausybinę veiklą, dėl kurios buvo suimtas. Paleistas iš kalėjimo Sniečkus išvyko į Maskvą, kur tapo Kominterno agentu ir Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto nariu. Nuo 1926 iki 1930 metų jis buvo įsitraukęs į ardomąją veiklą Lietuvoje, dėl kurios jis vėl buvo suimtas ir kalintas Kaune nuo 1930 iki 1933 metų. Jis buvo paleistas per politinių kalinių apsikeitimo programą tarp Lietuvos ir Sovietų sąjungos. Po 1940 metų Sovietų sąjungos ultimatumo Lietuvai ir po to įvykusios okupacijos, Antanas Sniečkus tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Būdamas pirmuoju LKP sekretoriumi jis inicijavo masines Lietuvos gyventojų deportacijas. 1948 metais Antanas Sniečkus pradėjo kolektyvizacijos programą, kuri buvo vykdoma pasitelkiant terorą, žudymus ir trėmimus.