COURAGE

ryšiai tarp kolekcijų

Károly Kiss

Intelektualinis ir istorinis kultūrinio pasipriešinimo kontekstas

XVIII amžiuje atsiradusi intelektualinė Apšvietos epochos srovė formavo Vakarų Europos buržuazijos pagrindinius ekonominių, politinių ir socialinių vertybių principus. Laisvė ir pagrindinės asmens teisės, pavyzdžiui, žodžio laisvė, tapo vertybėmis, kurios plačiai sklido visuomenėse ir kurias į savo skelbiamas tiesas įtraukė XIX a. besiformuojančių liberalių valstybių politikai.

Pagrindinės Apšvietos idėjos pasiekė ir Rytų bei Vidurio Europos regiono šalis, nors ir turėjo ribotą įtaką kultūros ir ekonomikos procesams. Dėl santykinio buržuazijos silpnumo regione dažniau reiškėsi kitos socialinės grupės (pvz., bajorija), kurios atstovavo Apšvietos intelektinei tradicijai santykyje su centralizuota, autoritarine valdžia. Iki XIX a. antros pusės Apšvietos liberalūs principai sparčiai plito ir stiprėjo, o nuomonių pliuralizmas buvo priimtas lokaliu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu.

XX amžiuje šie pagrindiniai principai leido tiek mažosioms bendruomenėms (šeimoms, giminėms), tiek vietinėms bendruomenėms (kaimams, gyvenamosioms bendruomenėms) išsaugoti pasipriešinimą centrinei valdžiai, kuri nors ir nebuvo atvira, tačiau rėmėsi intelektiniu ir kultūriniu paveldu.

Dėl Antrojo pasaulinio karo veiksmų Rytų ir Vidurio Europos regioną užėmė SSRS kariuomenė, įtvirtinusi Sovietų Sąjungos dominavimą. 1945–1989 m. vykstant Šaltajam karui šis regionas buvo socialistinio bloko dalis, o jam priklausančios šalys turėjo komunistinę valdžią, vienpartinę sistemą, gana homogeniškas sovietines vertybes. Pavyzdžiui, daugeliu atvejų rusų kalbos mokymas mokyklose buvo privalomas, visais lygiais buvo diegiama marksistinė-lenininė filosofija (pvz., universitetuose). Šią ideologiją diegė išorinė jėga (SSRS), tačiau palaikė ir nemažai vietinių žmonių, ypač priklausančių komunistų partijai. Jai oponuoti ar priešintis nebuvo galimybės, nes sovietų armija represavo kiekvieną opozicijos judėjimą (Lenkijos nacionalinės armijos panaikinimas 1945 m., 1953 m. Berlyno įvykiai, 1956 m. Budapešto revoliucija, 1968 m. Prahos pavasaris) arba bandė stabilizuoti savo galią pasitelkdama sovietams lojalius lyderius (pvz., J. Kádár, E. Honecker, W. Jaruzelsky). Todėl, priešingai nei atviras pasipriešinimas, reiškiniai, susiję su netiesiogine, slapta kritika, regione įgijo didelę reikšmę. Šiandien tai yra žinoma kaip kultūrinis pasipriešinimas.

1-as paveikslėlis. Cenzūros ir kultūrinės rezistencijos lauko santykis

Pagrindinis kultūrinio pasipriešinimo požymis buvo tai, kad intelektualai, universitetų studentai ir paprasti žmonės, kurie kritikavo režimą, bandė išsaugoti žodžio ir minties laisvę savo socialiniame gyvenime ir išreikšti alternatyvią vertybių sistemą, oponuodami vyraujančiai galios pozicijai.

Santykis tarp cenzūros ir totalitarinės jėgos

Žodis „cenzūra“ yra kilęs iš lotynų kalbos, kurioje censura reiškia tyrimą. Pradinė cenzūros reikšmė buvo rašytinio darbo įvertinimas. Rytų ir Vidurio Europos regione valstybinės cenzūros praktika truko keletą šimtmečių. Kiekvienos absoliučios valdžios atstovai (nesvarbu, ar tai Apšvietos absoliutizmas ar kitoks) siekė kontroliuoti informacijos srautą, remdamiesi politiniu, moraliniu, religiniu ar ideologiniu pagrindu.

Cenzūra reiškėsi įvairiomis formomis: preliminariąja, posteriori ir savicenzūra. Preliminariąją cenzūrą įgyvendino specialus biuras, kuris remdamasis centro direktyvomis vertino, redagavo arba draudė skelbti tekstus. Posteriori cenzūra buvo susijusi su jau paskelbtų dokumentų (įskaitant iš užsienio įvežamas ar nelegaliai platinamas knygas ir brošiūras) rinkimu ir ribojimu. Savicenzūra yra pačių autorių save ribojanti cenzūra dėl valdžios lūkesčių atsisakant kai kurių pradinių savo minčių.

1922 metais (po 1917 metų revoliucijos) susikūrusi Sovietų Sąjunga varžė laisvą mąstymą, įvesdama vienos partijos, kuri vadovavosi visas gyvenimo sferas apimančia marksistine-leninine ideologija, diktatūrą. Todėl sistemos priešai buvo nutildomi, įkalinami arba ištremiami (pvz., A. Solženicynas, A. Sacharovas). Po 1945 metų, kai socialistinė erdvė išsiplėtė, sovietų praktikos buvo perkeltos ir į sovietų okupuotą Rytų Europos bloką.

2-as paveikslėlis. Cenzūros kaita regionuose įvairiais laikotarpiais

Laikotarpis nuo 1945 iki 1989 m. toli gražu nėra homogeniškas: jį galima suskirstyti į daugybę laikotarpių, atskirų valstybių praktikų. 1945–1953 m. laikotarpis buvo apibrėžtas stalininio režimo ir Šaltojo karo pradžios, o 1956–1989 m. laikotarpį formavo vėlesni Šaltojo karo įvykiai. Taigi, totalitarinę diktatūrą atskirose valstybėse palaipsniui keitė švelnesnis režimas (pavyzdžiui, J. Kádáro era Vengrijoje), nors kitur griežtas komunistinis vadovavimas išliko per visą socialistinį laikotarpį (pavyzdžiui, Rumunijoje, VDR, įvedus nepaprastąją padėtį Lenkijoje).

Trijų tipų cenzūra (tiesioginė, netiesioginė ir savicenzūra) vienu metu galėjo būti taikoma valstybės praktikoje, tačiau paprastai vienu metu taikoma netiesioginė ir savicenzūra turėjo įtakos regiono intelektualiniam horizontui. Tiesioginė cenzūra buvo būdinga valstybinio teroro laikotarpiu, o švelniosios diktatūros ir Šaltojo karo metais vyravo netiesioginė ir savicenzūra.

Cenzūra praktikoje

Tiesioginės cenzūros praktika sukūrė paprastą situaciją: galima buvo tiksliai pasakyti, kokias ribas vyriausybė nustatė menininkui. Tokių ribų peržengimas grėsė bausme.

Tiesioginė cenzūra buvo gerai reguliuojamas reiškinys, kuris buvo vykdomas šia schema: parengiamas rankraštis – atliekama pirmoji cenzūra (patvirtinimas rašyti) – atliekamas įrodymų tikrinimas (antroji cenzūra) – suteikiamas leidimas paskelbti – vykdomas publikavimas – kelios kopijos siunčiamos į aukštesnio lygio instancijas: KGB, komunistų partijos cenzūros skyrių, o tam tikrais atvejais kopija siunčiama į Tarybų Sąjungą.

3-as paveikslėlis. Cenzūros veikimas atskirais atvejais. Parodyti keturi galimi valdžios įsikišimo atvejai. Tas pats modelis taikomas bendrai kultūrinei produkcijai.

Kitaip tariant, taip buvo užtikrinamos įvairios atsakomybės sritys, o leidimus skleisti itin jautrias temas ir kūrinius kontroliavo Maskva. Pažymėtina, kad tekstą dar rankraščio pavidalu skaitė cenzoriai ir kiekviename gamybos proceso etape buvo galimybė sustabdyti arba pakeisti rengiamą tekstą ar meno kūrinį.

Cenzūra turėjo dvi svarbiausias funkcijas: pagrindinė funkcija buvo sukurti žmonėms prieigą prie informacijos, kurią valdžios institucijos laiko priimtina, ir šalies mastu išnaikinti informaciją, kurią piliečiams buvo draudžiama žinoti. Siekiant šio tikslo, net jau parengtos publikacijos galėjo būti atšauktos. Dėl šių priežasčių socialistinio bloko šalių kultūrinis ryšys su Vakarų pasauliu buvo apribotas ir kontroliuojamas. Menininkai, kurie tapdavo nepatogūs valdžiai, būdavo sodinami į kalėjimus, deportuojami ar guldomi į psichiatrijos ligonines. Vėlesniais laikotarpiais jie buvo nutildomi, jų gyvenimas buvo varžomas, o kartais jie būdavo priversti emigruoti.

Antrinė funkcija – kontroliuoti ir „ištaisyti“ viešosios informacijos turinį, kad būtų remiama valdžios kryptis, kurios vienas iš pagrindinių tikslų buvo apibrėžti „socialistinį žmogų“ ir mene bei kultūroje plėtoti „socialistinį realizmą“. Šios standartizuojančios pastangos buvo skiriamos kiekvienam visuomenės segmentui – nuo švietimo iki masinės komunikacijos kanalų, siekiant nustatytos vertybių sistemos atstovavimo.

Pagal bendrą sovietinės cenzūros praktiką tai, kas nebuvo aiškiai leidžiama, iš esmės buvo uždrausta. GLAVLIT’as buvo pagrindinė SSRS cenzūros įstaiga, kuri turėjo centrinę agentūrą ir regioninius filialus visose sovietinėse respublikose ir tapo cenzūros pavyzdžiu formuojant praktikas kitose socialistinėse šalyse. Sovietų Sąjungoje cenzūros agentūra buvo įkurta 1922 m., ir vis dažniau ji ėmėsi funkcijos užkirsti kelią informacijai, kuri pasirodydavo knygose, laikraščiuose ir kituose spaudiniuose, radijo ir televizijos transliacijose ir galėjo pakenkti valstybės paslaptims. Regiono valstybėse, kuriose buvo stipri diktatūra, pavyzdžiui, stalinizmo laikotarpiu, prevencija buvo tam tikras gynybos mechanizmas, siekiant išvengti galimų bausmių, įkalinimo ir teroro. Gana absurdiška buvo tai, kad šiomis aplinkybėmis žmonės net nelabai žinojo, kas iš tikrųjų buvo uždrausta. Užbėgti už akių – vienas iš veiksmingų būdų priversti žmones paklusti režimui.

Cenzoriaus darbo sudėtingumas buvo tas, kad oficialioji politika ir ideologija nuolat keitėsi. Tai, kas vienu metu buvo draudžiama, kitu metu buvo leidžiama, išskyrus tam tikrus tabu, kurie visada buvo draudžiami, pavyzdžiui, neigiami Sovietų Sąjungos vaizdavimas, mažumų (religinių, etninių) padėties viešinimas, neteisingai interpretuojama ekonomikos struktūra ir t. t. Draudimų sąrašai, kurie egzistavo atviros diktatūros sąlygomis, buvo sunaikinti režimui pradėjus keistis, todėl šiandien tokių šaltinių išliko nedaug. Priešingai, paslėptosios cenzūros laikotarpiu buvo aiškiai suformuluota keletas bendrų tikslų, kurie net nebuvo išdėstyti raštu.

Cenzūros sąlygomis buvo vartojama bendroji „mes“ forma, pareiškimai pateikiami „partijos“ vardu: ši beasmenė ir kolektyvinė išraiška slėpė individualumą po kolektyvine kauke, taip patvirtinant valdžios galią. Kiekvienoje valstybėje buvo sudaryti uždraustų knygų ir autorių sąrašai, nemažai į juos patekusių kūrinių buvo sunaikinta ar tiesiog sudeginta. Taip pat dažni buvo atvejai, kai partijos nurodymu būdavo ištrinami ištisi kūrinių skyriai, eilutės ir tekstų dalys, perrašomi sakiniai (pvz., Vengrijoje daugiau kaip 1700 tekstų ir maždaug 150 000 kopijų buvo sunaikinta 1945–1953 m.). Tai lietė ne tik nacionalistinius ar antisemitinius kūrinius, bet ir pasaulio bei vengrų literatūros klasiką, kuria autoriai reiškė pilietines vertybes.

Cenzūros uždrausta poema.

Žvelgiant iš šios perspektyvos, paslėptoji cenzūra nebuvo tokia nuspėjama, nes dažnai buvo neįmanoma žinoti, kas leistina, o kas ne – autoriai turėjo galimybę derėtis ar diskutuoti su vyriausybe. Pavyzdžiui, Vengrijos valdžios institucijos didžiavosi teigdamos, kad „šalyje nėra jokios cenzūros“. Teisiniu požiūriu tai iš tikrųjų buvo tiesa: šioje šalyje nebuvo veikiančios cenzūros įstaigos. Tačiau kiekvienas leidinys, filmas ir pasirodymas buvo kontroliuojami valdžios. Juos galėjo apriboti ar sustabdyti prieš paskelbiant arba net paskelbus. György Aczélio vadovaujami žmonės kontroliavo visą kultūros sritį, kad būtų pasiekti pirmiau minėti du tikslai. Kitaip tariant, jiems pavyko užkirsti kelią idėjoms, prieštaraujančioms socialistinės kultūros ir ideologijos vertybėms. Tie, kurie kritiškai kalbėjo apie sistemą (pvz., bažnyčių ar mažumų klausimu, santykių su Sovietų Sąjunga, revoliucijų ir panašiomis temomis), galėjo skaudžiai nukentėti. Todėl menininkams ir intelektualams buvo įprasta vartoti metaforinę kalbą. Tie, kurie domėjosi filosofiniais ir ideologiniais ginčais, sugebėdavo rasti naujų prasmių ir vertybių tarp eilučių ir žodžių. Partijos laikraščiuose ir pranešimuose buvo galima perskaityti, už ką koks nors asmuo buvo nubaustas, ir taip sužinoti apie stigmatizuojamų žmonių mąstymo būdą. Taigi, šalia gyveno žmonės, kurie savo asmeniniame gyvenime atvirai priešinosi jėgai, tačiau buvo persekiojami ir dažnai vadinami nusikaltėliais arba žmonėmis, balansuojančiais tarp teisėtumo ir neteisėtumo. Jie neretai būdavo įkalinami, siekiant sumažinti jų poveikį visuomenei.

Užrašų knygutės, kuriose buvo be cenzūros įgarsinti filmai.

Menininkams ir intelektualams tuo metu buvo įprasta vartoti metaforinę kalbą. Tie, kurie domėjosi filosofiniais ir ideologiniais ginčais, sugebėdavo rasti naujų prasmių ir vertybių tarp eilučių ir žodžių. Partijos laikraščiuose ir pranešimuose buvo galima perskaityti, už ką koks nors asmuo buvo nubaustas, ir taip sužinoti apie stigmatizuojamų žmonių mąstymo būdą. Taigi, šalia gyveno žmonės, kurie savo asmeniniame gyvenime atvirai priešinosi jėgai, tačiau buvo persekiojami ir dažnai vadinami nusikaltėliais arba žmonėmis, balansuojančiais tarp teisėtumo ir neteisėtumo. Jie neretai būdavo įkalinami, siekiant sumažinti jų poveikį visuomenei.

Slaptosios cenzūros sąlygomis minėtos cenzūros užduotys pirmiausia buvo atliekamos žemesniu lygmeniu. Jas atliko įvairaus lygio vadovai, redaktoriai, laikraščių, leidybos įmonių, teatrų ir kultūros centrų vadovai, kurie buvo atsakingi už intelektinės ar kultūrinės produkcijos atranką. Be paramos, toleravimo ir draudimo, kartais atsirasdavo „mišrus variantas“, ypač kai tam tikro lygio pareigūnas bijodavo priimti sprendimą. Jei darbas būdavo patvirtintas pradiniame lygmenyje, tuomet ministerija, kultūros įstaiga ar biuras, pavyzdžiui, Vengrijos leidybos generalinis direktoratas, ar net „atsakingas asmuo“ galėjo irgi priimti sprendimą. Dėl to darbas keliaudavo per įvairias instancijas, kol galiausiai dar neskelbtame darbe pasirodydavo antspaudas „Patvirtinta“. Jei cenzūra aptikdavo klaidą ir nustatydavo, kad skelbiama idėja partijai yra nepriimtina, publikacijos būdavo pašalinamos, o tie, kurie jas patvirtino, sulaukdavo bausmės. Pasibaigus švelniosios diktatūros laikotarpiui devintajame dešimtmetyje opozicija sugebėdavo organizuoti ir išreikšti savo požiūrį atviriau, netgi susidūrusi su valdžios varžymais, kad apie jų veiklą žinotų kuo mažesnė dalis visuomenės.

Kroatijos ideologinio komiteto, kuris kontroliavo žiniasklaidos, publikacijų, meno darbų ir pasirodymų turinį, medžiaga.

Savicenzūra buvo didelė kliūtis meninei laisvei ir kūrybiškumui, nes šiuo atveju menininkas turėjo pats atpažinti, kas draudžiama. Taip valdžiai buvo lengviau įgyvendinti savo idėjas. Tiesą sakant, cenzūrą darė efektyvią tai, kad viešumo siekiantis žmogus buvo de facto priverstas laikytis savicenzūros. Savicenzūra buvo būdinga visai epochai: iš pradžių ją skatino baimė patirti terorą ir ideologines bausmes, vėliau – egzistencinio pažeidžiamumo, nedarbo priežastys, galiausiai – egzistencinio ugdymo galimybės ir karjeros siekiai, ribojantys laisvą minčių raišką, skatinantys savo kūrybinio proceso idėjų peržiūrą ir atranką.

Gáspáras Miklósas Tamás

Danilo Kisas: „Savicenzūra iš tikrųjų yra rašytojo dvynys brolis, kuris nusileidžia virš jo galvos, skaito tekstą ir perspėja, kad psichiškai neprarastų savo krypties. Ir šis partneris negali apgaudinėti, jis yra kaip Dievas, mato viską ir žino viską, jis gimė mūsų pačių smegenyse, mūsų baimėse ir mūsų fantazijose.“

Pratimai

Norėtume padėti moksleiviams patirti cenzūros praktiką ir iškylančias kūrybinės veiklos problemas. Tam parengėme kelias įdomias užduotis.

1 užduotis

Susipažinkite su savo šalies 1945–1989 metų cenzūros ir kultūrinio pasipriešinimo praktikomis. Nustatykite laikotarpio ribas ir cenzūros praktikos ypatybes. Vėliau išsirinkite maždaug penkiasdešimt žodžių ir padedami savo mokytojo išnagrinėkite, ar konkretus žodis ar pasakymas oficialiai galėjo būti paskelbtas tam tikrais laikotarpiais. Balsuokite ir palyginkite nuomones. Ar įmanoma grupei pasiekti konsensusą dėl sistemos vertybių?

2 užduotis

Rekomenduojama atlikti šią užduotį tik įvykdžius pirmąją, tačiau ją galima atlikti savarankiškai. Į klasę atsineškite namuose išsispausdintus savo mėgstamos dainos žodžius. Įsivaizduokite save tam tikrame laikotarpyje ir išsiaiškinkit, ar šis tekstas galėjo būti tuo metu publikuojamas.

Išsiaiškinkite, ar galite pereiti cenzūros procesą, tekste pakeisdami skyrius ar žodžius, ir jei taip, kiek iškreipta bus jūsų mėgstamiausio teksto prasmė.

3 užduotis

3 / a – išankstinė užduotis

Mokytojas pasirenka eilėraštį, trumpą pasakojimą ir jį aptaria diskusijų būdu, kartu apibūdina autorių. Pasibaigus pamokai mokytojas atskleidžia, kas iš tikrųjų atsitiko tam tikram kūrybiniam darbui. Vengrijoje anksčiau minėtas Attilos Horváto atvejis apima daugiau kaip šimtą konkrečių cenzūros atvejų, įskaitant išsamią informaciją apie tai, kas tiksliai buvo pakeista, ir kaip buvo diskutuojama apie jos paskelbimą. Remdamiesi savo šalies specifika dalyviai tokiu būdu gali išnagrinėti joje taikytą cenzūros praktiką.

3 / b

Tai yra sunkiausia užduotis, nes ji apima preliminarų kūrybinį darbą. Kiekvienas rašo eilėraštį, trumpą pasakojimą, naujienų straipsnį, scenarijų ar dramą (geriausia turėti kiekvieną pavyzdį). Autorius atstovaus savo interesams. Kiti atrenka du cenzorius ir partijos pareigūnus, kurie diskutuoja apie šio kūrinio paskelbimą įvairiuose lygmenyse. Instruktorius turėtų valdyti procesą, tačiau diskusijų taisyklės turi būti taikomos kiekvienam lygmeniui. Kiekviena pusė turi 2 minutes pristatyti savo argumentus, tada atsako kitai pusei, o paskui turi vieną minutę savo pozicijai apibendrinti. Po diskusijų grupė nusprendžia, ar tekstas gali pereiti į kitą lygį, ar jį reikia redaguoti, o tada tęsia. Per vieną 45 minučių sesiją nurodytas tekstas aptariamas visais trimis lygiais, taip atskleidžiant jo likimą konkrečioje grupėje.