COURAGE

ryšiai tarp kolekcijų

Barbara Hegedüs

Cenzūros prigimtis 

Po Antrojo pasaulinio karo cenzūra tapo esmine Vidurio ir Rytų Europoje įsitvirtinusių totalitarinių režimų palaikymo priemone. Jos tikslas buvo apriboti ir filtruoti visuomenei prieinamą informaciją. Kiekvienoje Rytų bloko šalyje mechanizmas veikė panašiai: buvo įsteigta speciali tiesiogiai komunistų partijos kontroliuojama cenzūros valdyba, kuri vykdė cenzūros funkcijas, nors pati cenzūros sąvoka nebuvo vartojama. Tikroji praktika ir cenzūros mastas laikui bėgant ir skirtingose ​​šalyse svyravo – priklausomai nuo politinių pokyčių cenzūra švelnėjo arba intensyvėjo, tačiau jos pobūdis ir tikslai išliko nuoseklūs.

Nors komunizmo sąlygomis visos meno sritys patyrė cenzūrą, kino industrija su tuo susidūrė bene labiausiai. Ši industrija buvo nacionalizuota, o kino kūrėjai kontroliuojami valstybinės kultūros politikos. Daugumoje šalių atviros smurtinės represijos prieš kūrėjus nebuvo dažnos, tačiau daugybė kritiškai ar priešiškai nusiteikusių intelektualų ir menininkų buvo izoliuoti, paskelbti išdavikais. Menininkai išmoko, kaip slėpti savo tikrąjį požiūrį į sistemą, kad būtų išvengta cenzūros – filmuose sistemos kritika dažniausiai buvo netiesioginė. Daugeliu atvejų šie filmai vaizdavo istorinius įvykius, kurie išlaikė sąsajas su dabartimi – cenzoriai nesugebėdavo jų uždrausti, tačiau dėmesingi žiūrovai suprasdavo perkeltines reikšmes. Kai kurie filmai atsargiai kritikavo režimą perkeltine kalba, pavyzdžiui,  Miklóso Jancsó filmas „Be vilties“ (Szegénylegények, 1965) buvo apie įvykius po Vengrijos revoliucijos ir nepriklausomybės karo 1848–1849 m. Jame atskleidžiamas manipuliacinis diktatūros pobūdis. Parodant vykdomų apklausų, bauginimų motyvus, sąsaja su 1956 m. Vengrijos revoliucija ir Jánoso Kádáro era yra gana akivaizdi. Tiek Alexanderio von Bacho era Habsburgų imperijoje po 1849 m., tiek Kadaro era po 1956 m. gali būti įvardijamos kaip minkštosios diktatūros, kurios taikė sudėtingus ir kerštu pagrįstus galios metodus, taip pat rėmėsi kariuomene ir saugumo informatorių sistema.

Paminėtini Rytų Europos filmai, kurie tarptautiniuose festivaliuose ne kartą pelnė garbingų premijų ir apdovanojimų. Režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmas „Geležinis žmogus“ (Człowiek z żelaza, 1981), kuris vaizduoja gimstantį „Solidarumo“ judėjimą, buvo apdovanotas Kanų kino festivalio „Auksine palmės šakele“. Režisieriaus Jerzy Kawalerowicziaus 1961 m. filmas „Angelų motina Joana“ (Matka Joanna od aniołów), pasakojantis viduramžių egzorcizmo istoriją, laimėjo Kanų festivalio žiuri prizą. Ferencui Kósai buvo įteiktas Kanų festivalio geriausio režisieriaus prizas už filmą „Dešimt tūkstančių dienų“ (Tízezer nap), kuris vaizduoja dviejų Vengrijos kaime gyvenančių vyrų valstiečių trisdešimties metų likimą. Jiří Menzelo 1967 m. filmas „Ypatingai sekami traukiniai“ (Ostře sledované vlaky) pasakoja groteskišką istoriją apie užmirštus vyrus, dirbančius traukinių stotyje Antrojo pasaulinio karo metais. 

Režisieriaus Romano Polanskio 1962 m. filmas „Peilis vandenyje“ (Nóż w wodzie) – sukrečiantis trileris apie įvykius nuo pasaulio izoliuotame buriniame laive, kuriame yra tik trys personažai, buvo nominuotas „Oskarui“. Režisierius Milošas Formanas 1968 m. buvo nominuotas „Oskarui“ už filmą „Ugniagesių kamuoliukas“ (Hoří, má panenko), kuris tragikomiškai pasakoja apie provincijos ugniagesius. Režisierius Istvánas Szabó net kelis kartus buvo nominuotas šiam apdovanojimui, jį galiausiai laimėjo už 1981 m. filmą „Mefistofelis“ (Mephisto). Filmas parodo Vokietijos ketvirtojo dešimtmečio menininko ir valdžios santykius. 

Vis dėlto opozicinė veikla ir kritika turėjo ribas. Valdžios institucijos netoleravo jokio socializmo teisėtumo kvestionavimo ir ilgą laiką nebuvo leidžiama atskleisti stalinistinės epochos nusikaltimų. Taip pat buvo draudžiama kritikuoti Sovietų Sąjungą, šlovinti revoliucijas ar smerkti karines intervencijas. Socialistinė cenzūra ypač buvo priešiška erotikos vaizdavimui, vadinamiesiems nukrypimams nuo normų (pvz., valdžia nukrypimais laikė LGBT klausimus). 

Sovietų Sąjungoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje filmų cenzūra buvo griežtesnė nei Vengrijoje ir Jugoslavijoje, o pirmųjų šalių menininkai patyrė daug griežtesnių apribojimų. Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos menininkai turėjo daugiau laisvės, nors ir čia ji neretai buvo varžoma, ypač po svarbių politinių įvykių – Prahos pavasario ar 1968 m. Lenkijoje vykusių studentų protesto demonstracijų.

Sovietų Sąjunga

Vladimiras Leninas (1870–1924) kino filmus laikė svarbiausia socialistinio meno forma (tai reiškia, kad kinas buvo veiksmingiausia propagandos priemonė). Sovietų Sąjungos autoritarinė kino filmų kontrolė išliko griežta iki 9-ojo dešimtmečio pabaigos. Jų kūrėjai turėjo remtis cenzorių nustatytomis taisyklėmis, gerai išmanyti cenzūros reikalavimus. Sulaužę nustatytus tabu filmų kūrėjai sulaukdavo skaudžių padarinių – būdavo netgi sulaikomi ar ištremiami.

Vienas žymiausių sovietinių režisierių Sergejus Eizenšteinas, nors pats labai tikėjo komunizmu, daug kartų buvo priverstas viešai save kritikuoti. Režisierius Andrejus Tarkovskis taip pat buvo smarkiai ribojamas. Jo parengti filmų scenarijai 7-ajame ar 8-ajame dešimtmečiuose būdavo nuolatos atmetami, filmavimai buvo trikdomi, o patys filmai kritikuojami. Galiausiai 1984 m. Tarkovskis išvyko iš Sovietų Sąjungos.

Mikhailas Kalikas

Naujosios sovietinės bangos režisierius Michailas Kalikas (Mihail Kalik), kuris buvo išsiųstas į GULAG’ą, savo filme „Žmogus eina paskui saulę“ (Čelovek idiot za solncem, 1961) parodė trumpą erotinį epizodą. Dėl to filmą uždraudė pats tuometinis partijos lyderis Nikita Chruščiovas. Kiti du šio režisieriaus filmai irgi nebuvo rodomi visuomenei. 

Sovietiniai mėgėjų filmai turėjo daugiau laisvės nei oficialiojo kino filmai. Jiems buvo leidžiama daugiau nukrypti nuo nustatytų reikalavimų ir ideologijos. Vienas žymiausių tokių filmų kūrėjų buvo Lietuvos roko dainininkas ir kino kūrėjas Artūras Barysas-Baras (1954–2005). Nors jis nuolat rengėsi ir elgėsi ekstravagantiškai, tačiau sugebėjo išvengti konfrontacijos su režimu, nes turėjo didelę trumparegystę, o tėvas buvo LTSR Ministrų tarybos darbuotojas. Kaip bebūtų, Baryso-Baro kurtas 1979 m. filmas „Jos meilė“ patyrė cenzūros ribojimų, dėl kurių šiam kūrėjui neleista dalyvauti festivaliuose, o filmas buvo uždraustas rodyti vienerius metus. 

Vidmantas Gaigalas, Lietuvos kino mėgėjų asociacijos prezidentas, mini režisieriaus Norvaišo pavyzdį, kuris savo filme parodė nepriklausomos Lietuvos simbolį Vytį. Tuometinėmis sąlygomis tai buvo ribų peržengimas, todėl menininkas patyrė įvairių sankcijų.

Jugoslavija

Jugoslavijoje nebuvo jokio cenzūros įstatymo, tačiau ji buvo reguliuojama kitais būdais. Savicenzūra buvo įprastas reiškinys. Filmų kūrėjai atsižvelgdavo į cenzūrą, nors kontroliuojančios institucijos dažniausiai atvirai nesiimdavo atsakomųjų veiksmų.

Režisieriaus Branko Marjanovićiaus 1952 m. sukurta politinė satyra „Ciguli Miguli“ kritikavo sovietinio stiliaus biurokratiją, todėl buvo uždrausta rodyti 25 metus. Vieno iš Jugoslavijos „juodosios bangos“ įkūrėjų Dušano Makavejevo 1971 m. filmas „W. R.: Organizmo slėpiniai“ (W. R.: Misterije organizma) buvo uždraustas penkiolikai metų dėl ironiško požiūrio į komunistinio režimo neliečiamumą. Labiausiai žinomas „juodosios bangos“ filmas yra „Plastikinis Jėzus“ (Plasticnie Isus, 1971), kurį sukūrė serbų režisierius Lazaras Stojanovićius. Pasak cenzūros, šio filmo režisierius pažeidė ne tik politinius ir seksualinius tabu bei įžeidė Jugoslavijos lyderį Josipą Tito, tačiau ir provokavo visą socialistinę sistemą. Šis filmas buvo uždraustas, o pats režisierius buvo nuteistas trejiems metams kalėjimo.

Serbų režisierius Želimiras Žilnikas taip pat priklausė Jugoslavijos „juodajai bangai“. 1969 m. jis laimėjo Berlyno kino festivalio „Auksinio lokio“ premiją už filmą „Ankstyvieji darbai“ (Rani radovi, 1969), kuriame pavaizdavo Sovietų invazijos į Čekoslovakiją 1968 m. pasekmes. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, siekdamas išvengti cenzūros, jis pabėgo į Vakarų Vokietiją, tačiau dešimtmečio pabaigoje grįžo į Jugoslaviją.

Bulgarija

Bulgarijos kinematografija rėmėsi sovietiniu modeliu, o po 1956 metų Vengrijos revoliucijos šioje šalyje kultūros sfera buvo smarkiai represuojama. Binka Dimitrova Zhelyazkova, pirmoji bulgarų režisierė moteris, laikytina itin prieštaringa asmenybe. Ji buvo žinoma kaip atsidavusi komunistė, pelnė keletą oficialių apdovanojimų, nepaisant jos kritiškų filmų, parodančių korupciją, valdžios savivalę ir prieštaravimus tarp komunizmo idėjos ir realios socialistinės valstybės. Jos pirmasis filmas „Tvarus gyvenimo srautas“… / „Partizanai“ nuo 1957 m. (Zhivotut si teche tiho), kurį ji sukūrė kartu su vyru Hristo Ganevu, buvo visiškai uždraustas: nebuvo galima rašyti ar net kalbėti apie šį filmą. Viena šio draudimo priežasčių buvo ta, kad filmas komunistus vaizdavo kaip pažeidžiamus žmones, o ne beveidžius didvyrius. Kitas bendras Želiazkovos ir Ganevo filmas „Mes buvome jauni“ (A byahme mladi, 1961) taip pat kritikavo komunizmą, bet kadangi pelnė pripažintų tarptautinių premijų, vėliau buvo apdovanotas ir Bulgarijoje. Tačiau partijos vadovybė vieną po kito atmetė vėlesnius šios režisierės filmų projektus. Po jos filmo „Pririštas balionas“ (Privarzaniyat balon) premjeros 1967 m. filmas buvo uždraustas, o režisierei penkerius metus nebuvo leidžiama kurti filmų. 2002 m. pasirodė jos sukurtas dokumentinis filmas „Binka: Pasakojimas apie tylą“ (Бинка: Да разкажеш npикaзкa зa мълчанието).

VDR

Nors 1949 m. priimta ir 1968 m. atnaujinta Rytų Vokietijos konstitucija oficialiai įtvirtino nuomonės ir spaudos laisvę, šias laisves ribojanti nuostata (teisės gali būti naudojamos tik tuo atveju, jei jos suderintos su konstitucija) leido partijai uždrausti tuos filmus, kurių ji nepatvirtino apeliuodama į visuomenės poreikius ar nacionalinį saugumą. Režisierius Kurtas Maetzigas sukūrė ne vieną propagandinį filmą, tačiau jo filmas „Triušis – tai aš“ (Das Kaninchen bin ich, 1965), kuriame atskleidžiamos biurokratinio aparto negerovės, kartu su kitais vienuolika filmų Vokietijos socialistinės vienybės partijos 11-ajame kongrese buvo pripažinti kenksmingais. 

Režisieriaus Franko Beyerio filmą „Akmenų pėdsakai“ (Spur der Steine, 1966 m.) buvo galima pamatyti tik tris dienas po jo premjeros ir netrukus šis filmas atsidūrė juodajame sąraše. Tokio paties likimo sulaukė režisieriaus Franko Vogelio filmas „Nemanyk, kad aš verksiu“ (Denk bloß nicht, ich heule, 1965). Kritiškų jaunuolių, kurie buvo nepatenkinti kontroliuojančia Rytų Vokietijos mokyklų sistema, vaizdavimas buvo nepriimtinas valdžios institucijoms. 

Čekoslovakija

Iki pat 1968 m. sovietų invazijos Čekoslovakija svajojo apie „socializmą žmogaus veidu“ ir, panašiai kaip Vengrija, sukūrė rimtų tarptautinio pripažinimo sulaukusių filmų. Tačiau po invazijos ši auksinė epocha baigėsi. Pavyzdžiui, režisierės Drahomiros Vihanovos filmas „Nusikaltęs sekmadienis“ (Zabitá nedele) nebuvo platinamas, jo nebuvo leidžiama rodyti užsienyje. Slovakijos kino režisierius Elo Havetta tapo priklausomas nuo alkoholio ir narkotikų bei nusižudė po to, kai du jo filmai buvo uždrausti. Režisieriams Evaldui Schormui, Ivanui Passerui ir Janamui Nemecui buvo draudžiama kurti filmus, o Jiří Menzelo filmas „Vyturiai ant virvutės“ (Skřivánci na niti, 1969) ir Milošo Formano, kuris vėliau emigravo į JAV, filmas „Gaisrininkų kamuolys“ (Hoří, má panenko, 1968) buvo sustabdyti. Po 21 metų, 1990 metais, Menzelo filmas Berlyno kino festivalyje apdovanotas „Auksinio lokio“ premija. 

Čekoslovakijos mėgėjų filmai, panašiai kaip ir Jugoslavijos, buvo daug drąsesni ir provokuojantys, palyginti su oficialiuoju kinu. Rudolfas Mihle buvo žinomas mėgėjų kino režisierius, jis dažniausiai kūrė dokumentinius ir naujienų komentavimo filmus. Nors Mihle nebuvo įtrauktas į juodąjį filmų kūrėjų sąrašą, keletą jo filmų cenzoriai užblokavo: „Be pavadinimo“ (1964), „Mini istorija 1918–1968″ (1968) ir „Pirmosios okupacijos valandos“ (1968).

Lenkija

Lenkijoje filmų industrija nebuvo nacionalizuota, tačiau filmų kūrėjai savo veiklai nuolat ieškojo institucinės paramos. Antroje 7-ojo dešimtmečio pusėje, po keleto liberalesnių metų, kai eksperimentai buvo toleruojami, padėtis tapo gana įtempta. 1968 metais išaugo politiniai nesutarimai komunistų partijoje: antisemitizmas tapo oficialiąja partijos programos dalimi, buvo diskutuojama apie filmų kūrimo galimybes. Sankcijos paveikė ir kino pasaulį. Keletas režisierių buvo įtraukti į juodąjį sąrašą arba jie buvo priversti atlikti viešą savikritiką, kad išvengtų „tautos išdavikų“ etiketės. Valdžios institucijos peržiūrėjo kino žurnalų, universitetų darbuotojų sąrašus ir senus kadrus pakeitė patikimais. Režisieriaus Jerzy Skolimowski’o filmas „Rankas aukštyn!“ (Ręnce do góry, 1967) buvo aiškus susidorojimo ženklas. Šis darbas, o kartu jo režisierius buvo pasmerktas dėl nepageidaujamo Stalino eros vaizdavimo. Režisierius netrukus buvo ištremtas iš šalies. Andrzejaus Wajdos filmas „Geležinis žmogus“ (Człowiek z żelaza, 1981) buvo uždraustas visose socialistinėse šalyse, nors laimėjo aukščiausią Kanų kino festivalio apdovanojimą. 

Vengrija

Po 1956 metų revoliucijos György Aczélis tapo svarbiausiu Vengrijos kultūros vadovu ir iki pat 1980-ųjų pradžios kontroliavo kino pasaulio situaciją šalyje. Jo direktyva „Draudimas, tolerancija, parama“ nuo pat 7-ojo dešimtmečio lėmė menininkų skirstymą į patikimus ir nepatikimus. Pavyzdžiui, jis ne tik leido pasirodyti keliems kritiškiems filmams, kurie buvo nominuoti tarptautiniuose festivaliuose, bet ir ne vieną filmą uždraudė. Panašiu metu (1961 m.) kelių jaunųjų režisierių iniciatyva buvo įkurta Bélos Balázso studija (Béla Balázs Studio – BBS). Ji buvo svarbi tuo, kad kino mokyklų absolventai galėjo kurti filmus be įsipareigojimo juos pristatyti. Tai užtikrino didelę laisvę kino kūrėjams, nes jie galėjo perduoti savo filmus cenzoriams tik po to, kai visiškai buvo baigti. Ši studija taip pat siūlė darbą neoficialiems režisieriams.

Režisieriaus Sándoro Sáros filmas „Išmestas akmuo“ (Feldobott kő, 1968) buvo iš karto uždraustas, nes pavaizdavo sunkią romų tautybės gyventojų padėtį šalyje ir elgesį su jais. Tuo pačiu metu trumpametražis filmas „Čigonai“ (Cigányok, 1962) irgi buvo draudžiamas, tačiau vėliau buvo leista rodyti. Jis net pelnė 1968 m. Oberhauseno festivalio apdovanojimą. 

Dezső Magyaro filmas „Agitatoriai“ (Agitátorok, 1969), kuris taip pat buvo sukurtas  Bélos Balázso studijos, buvo pasmerktas dėl to, jog revoliucijos praktikas vaizdavo psichologinio teroro kontekste.

1969 metais sukurtas režisieriaus Péterio Bacsó filmas „Liudininkas“ (A tanú, 1969), satyriškai vaizdavęs Rákosi erą, dešimčiai metų buvo suspenduotas ir viešai parodytas tik 1979 m. Ekonomikos universiteto „Közgáz“ klube. Tris kartus šis filmas buvo rodomas sausakimšai auditorijai.  

https://videa.hu/videok/filmklub/film-animacio/a-tanu-reszlet-zYyzjZNd3RYdqNvo

Rumunija

Rumunijos socialistiniai filmai dėl itin griežtos kontrolės buvo menkai veikiami tarptautinių tendencijų ar vidinių naujovių. Griežta cenzūra netoleravo bet kokios kritikos, net ir alegorinėmis formomis. Dėl šių priežasčių vertingesni filmai dūlėjo archyvuose ilgus dešimtmečius. Luciano Pintilie filmas „Rekonstrukcija“ (Reconstituirea, 1968) yra reta išimtis, nes jis be kompromisų, aiškiai pavaizdavo režimo brutalumą ir buvo uždraustas iš karto, kai tik buvo baigtas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje valstybinė cenzūra palaipsniui pradėjo netekti reikšmės ir galiausiai buvo panaikinta 1990 m. uždraudus socialistines partijas.

Tolesnės pratybos yra susijusios su ką tik pateiktu tekstu. Jos padės išplėsti ir pagilinti žinias apie kritiškus ir uždraustus filmus. Šias užduotis galima atlikti kaip namų darbus. 

Užduotys registre:

1. Rasti daugiau filmų ir režisierių COURAGE registre, kurie savo filmuose ir darbuose aptarė nemalonias režimui temas (Vengrijos pavyzdžiai: Pál Schiffer, Tamás Almási, Péter Bokor, Gábor Hanák).

2. COURAGE registre surinkite kuo daugiau informacijos apie filmą „Plastikinis Jėzus“ ir jo kūrėjus. Parenkite pristatymą.

3. Registre susipažinkite su Bélos Balázso studijos (BBS) aprašymu. Suraskite Sándoro Sáros ir kitų BBS režisierių nuorodas. Jei turite galimybę, įsigilinkite į BBS tyrimų archyvą. Susipažinkite su medžiaga apie BBS ir parenkite ataskaitą.

4. Tiesa ar melas? Pasitikrinkite registre. Jei informacija yra klaidinga, parašykite teisingą atsakymą.

– Sociologas Istvány Kemény analizavo romų padėtį Vengrijoje. Po surengto skurstančių socialinių grupių pristatymo jo mokslinis darbas buvo visiškai suspenduotas. 

– Gáboras Bódy savo diplominiame darbe (Amerika anzix, 1976) naudojo specialią techniką – vadinamąjį lengvą pjūvį, kad jis atrodytų archajiškas.

– Lenkijos fotografas Tiutas Filipowiczius įtikino Jacką Nicholsoną 1981 m. vykusiame Kanų festivalyje dėvėti Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo ženklelį.

– Ukrainos žurnalistas Viačeslavas Chornovilis pasisakė prieš 1965 metų areštus, o Sergejaus Parajanovo „Užmirštų protėvių šešėlių“ projekciją pasirinko protesto vieta. 

– Duro Smicbergeris buvo Estijos socialistinės respublikos viešosios patikros kontrolės ir tvirtinimo komiteto vadovas.

5. Suraskite Istváno Jávoro filmo „Cséplő Gyuri“ nuotraukas registre. Sudėliokite nuotraukas bet kuria jums patinkančia tvarka ir iš tos nuotraukų sekos sukurkite istoriją.

Kiti pratimai:

– Parenkite pristatymą apie kinematografijos poveikį ir tuos filmų stilius, kurie darė įtaką Vengrijos ir Čekoslovakijos kinui septintajame dešimtmetyje.

– Palyginkite šių filmų ištraukas! Koks jų kritikos tonas, kokius elementus jie pabrėžia? (pvz., The Witness, Black Peter, Lucky Daniel, Loves of a Blonde)

– Pasižiūrėkite šių filmų ištraukas. Kaip jose vaizduojamas jaunimas?

(pvz., Time Stands Still, Black Peter, Lucky Daniel, Loves of a Blonde, Ashes and Diamonds)

Bibliografija 

Aczél, György 1917–1991, Vengrija, kultūros politikas 

Artūras Barysas-Baras 1954–2005, Lietuva, režisierius, roko dainininkas

Bacsó, Péter 1928–2009, Vengrija, filmų režisierius 

Beyer, Frank, 1932–2006, Vokietija, filmų režisierius 

Forman, Miloš 1932–, Čekija, filmų režisierius 

Ganev, Hristo Kostadinov, 1924–, Bulgarija, rašytojas 

Havetta, Elo 1938–1975, Slovakija, filmų režisierius

Gaigalas, Vidmantas 1957–, Lietuva, Lietuvos kino mėgėjų asociacijos prezidentas 

Jancsó, Miklós 1921–2014, Vengrija, filmų režisierius

Kalik, Mihail 1927–2017, Rusija, filmų režisierius 

Kawalerowicz, Jerzy 1922–2007, Lenkija, filmų režisierius 

Chruščiovas, Nikita 1894–1971, Rusija, politikas

Kósa, Ferenc 1937–, Vengrija, filmų režisierius 

Leninas, Vladimiras 1870 –1924, Rusija, politikas, revoliucionierius 

Magyar, Dezső 1938–, Rusija, filmų režisierius 

Maetzik, Kurt, 1911–2012, Vokietija, filmų režisierius 

Makavejev, Dušan  1932–, Serbija, filmų režisierius

Menzel, Jiří 1938–, Čekija, filmų režisierius 

Mihle, Rudolf 1937–2008, Čekija, filmų režisierius 

Nemec, Jan 1936–2016, Čekija, filmų režisierius

Passer, Ivan 1933–, Čekija, filmų režisierius 

Pintilie, Lucian 1933–, Rumunija, filmų režisierius 

Polanski, Roman 1933–, Lenkija, filmų režisierius 

Sára, Sándor 1933–, Vengrija, filmų režisierius 

Schorm, Evald 1931–1988, Čekija, filmų režisierius 

Skolimowski, Jerzy 1938–, Lenkija, filmų režisierius 

Stojanović, Lazar 1944–2017, Serbija, filmų režisierius 

Szabó, István 1938–, Vengrija, filmų režisierius

Tito, Josip, tikr. Josip Broz 1892–1980, Jugoslavija, politinis lyderis

Vihanová, Drahomíra 1930–2017, Čekija, filmų režisierė 

Vogel, Frank 1929–1999, Vokietija, filmų režisierius 

Wajda, Andrzej 1926–2016, Lenkija, filmų režisierius 

Zhelyazkova, Binka Dimitrova 1923–2011, Bulgarija, filmų režisierė