Tikslai:
Žinių gilinimas, informacijos gavimas ir pagrindinių faktų įsisavinimas.
Kompetencijos:
- išsamus įvykių analizavimas;
- politinės sistemos ir atitinkamų asmenų įvertinimas remiantis turima informacija;
- tam tikrų problemų priežasčių identifikavimas.
- gebėjimas rasti informaciją apie kasdienius herojus;
- žinių apie kasdienį pasipriešinimą gilinimas;
Barbara Hegedüs
Veikimo galimybės socializmo sąlygomis
Piliečiams socialistinėje visuomenėje teko mokytis gyventi ir veikti pagal sistemą. Kitu atveju, pati sistema juos išugdydavo. Jie mokydavosi įvairių gyvenimo strategijų, kurios leisdavo išgyventi esamų suvaržymų sąlygomis. Užuot buvę aktyvūs viešumoje, žmonės užsisklendė privačiame gyvenime ir priėmė sistemos teikiamas galimybes. Tam, kad patenkintų savo poreikius, jie atsisakė kai kurių laisvių, sutiko gyventi tyloje ir apie politiką diskutavo tik už uždarų durų. Kai kuriais atvejais žmonės apskritai vengė šnekėti viešumoje, nes, pasak žinomo tų laikų posakio, „net ir sienos turi ausis“.
Kad ir kaip būtų, tuo metu buvo ir kritinių mąstytojų, kurie neigė valdžios primestas taisykles ir realybę; savo kasdiene ir bendruomenine veikla jie išreiškė nepritarimą. Dažniausiai tai reiškė savarankišką gyvenimą ir mąstymą, nukrypstantį nuo oficialiosios ideologijos; buvo laikomasi tautinių bei seksualinių tapatybių, kurios buvo pasmerktos socialistinių normų ir pasaulėžiūros. Kartais tokia praktika kaip religinės ar kultūrinės kontrabandos gabenimas į Vakarus ar iš Vakarų tapdavo realia grėsme netekti laisvės. Kasdieniai didvyriai yra plati žmonių kategorija. Šioje pamokoje bus pateikiama kasdienio pasipriešinimo socializmo laikotarpiu pavyzdžių.
Kontrabandos kultūra
Rumunijos socialistinės respublikos prezidentas Nicolae Ceausescu, stabilizavęs savo kaip partijos lyderio poziciją, deklaravo Rumunijos siekį grąžinti visas valstybės skolas kaip pagrindinį ekonomikos tikslą. Todėl valstybė atsidūrė ties ekonominio bankroto riba, o piliečių gyvenimas tapo sunkiai pakeliamas. Nors XX a. 9 deš. socialistinės visuomenės pasižymėjo nuosaikumu, Rumunija buvo visiškoje politinėje ir kultūrinėje izoliacijoje. Žmonės badavo, vyravo visuotinis nepriteklius, o valstybėje sklandė gąsdinančios naujienos apie Rumunijos slaptosios policijos Securitate veiksmus. Po 1985 m. dviejų Rumunijos televizijos kanalų programų turinys buvo smarkiai ribojamas. Galiausiai buvo įtvirtinta nuostata bent dvi valandas per dieną transliuoti propagandinį turinį.
Vyraujant neigiamoms politinėms nuotaikoms Rumunijoje buvo sukurtas nelegalus kontrabandos tinklas, kuris slapta platino vaizdajuosčių kopijas. Žmonės rinkdavosi blokinių namų butuose kartu žiūrėti populiarių amerikietiškų komedijų, veiksmo bei nuotykių filmų. Tokie slapti namų „kino teatrai“ žmonėms reiškė laisvę; filmų peržiūra buvo savotiška opozicinė veikla, nes žmonės žinojo, kad slaptoji tarnyba gali bet kada padaryti reidą ir įsiveržti į namus. Irina Margareta Nistor, kuri tuo metu išvertė ir įgarsino apie 3000 užsienietiškų filmų, buvo laikoma tikra didvyre, nors niekas nežinojo, kaip ji atrodo iki pat 1989 metų. Jos privačioje namų kolekcijoje yra išlikę apie 40 vaizdajuosčių bei kelios užrašų knygutės, kuriose buvo žymimi išverstų filmų pavadinimai. Šiandien Irina Margareta Nistor yra viena populiariausių filmų kritikių Rumunijoje.
Čekoslovakijoje savanoriai uždraustą literatūrą (religines knygas, disidentų leidinius) kontrabandos būdu – automobiliais ar net pėsčiomis eidami per kalnus – gabeno į Vakarus. Juos nuolatos stabdydavo pasienio policija, jie rizikavo būti pašalinti iš mokyklų, netekti darbo, jeigu neatskleis kontrabandos tinklų. 1983 m. gruodžio 12 d. trys jaunuoliai eidami per kalnus siaučiant pūgai nelegaliai gabeno religinę literatūrą, paveikslėlius bei kasetes, tačiau buvo sustabdyti lenkų pasienio policijos. Jaunuoliai atsisakė atskleisti bet kokią informaciją, todėl buvo tardomi, mušami ir laikomi kalėjimo vienutėse. Juos paleido kilus tarptautiniam skandalui – viešą nepritarimą šioms politinėms represijoms pareiškė Ronaldas Reaganas ir Jonas Paulius II. Su šia jaunuolių istorija plačiau supažindina dokumentinis Slavomíro Zrebný filmas Footprints in the snow (2015).
Stalino represijų metais Sovietų sąjungoje buvo draudžiama klausytis džiazo ir rokenrolo muzikos. Tačiau šis draudimas buvo sumaniai apeinamas kopijuojant uždraustą muziką rentgeno įrašų būdu. Taip atsirado slapti muzikos registrai. Ligoninės tokius rentgeno įrašus platindavo beveik nemokamai, o profesionalai vėliau specialiu būdu juose kopijuodavo muziką. Tokie nelegalūs įrašai buvo naudojami privačiai arba platinami nelegaliai už tam tikrą užmokestį, pavyzdžiui, butelį degtinės. Tačiau šis nelegalių įrašų platinimo tinklas buvo nuolatos sekamas; daugybė įrašų gamintojų ir platintojų buvo areštuota ir įkalinta. Šią temą plačiau atskleidžia Stepheno Coateso ir Paulo Heartfieldo dokumentinis filmas Roentgenizdat (2015).
Judėjimai, brigados, tautybės
Vengrijos tautinių šokių judėjimas prasidėjo 1972 m. ir tapo unikaliu reiškiniu socialistinėje valstybėje, kuri vienais atvejais toleravo, kitais – draudė tokio pobūdžio veiklą. Iš šio tradicinių šokių judėjimo kilo nauja subkultūra. Kartu su bitnikų muzika, kino klubais bei kitomis alternatyviomis pramogomis tautiniai šokiai tapo tipiška kultūrinio pasipriešinimo forma. Nuo pat savo veiklos pradžios judėjimas buvo įvairiais būdais valdžios stigmatizuojamas dėl nacionalizmo, nors valdžios institucijos iš dalies jį rėmė. Šiaip ar taip, valdžia tautinių šokių sceną nuolatos stebėjo ir sekė; buvo rengiami reguliarūs reidai, kurie kai kuriais atvejais baigdavosi sankcijomis. Tokie judėjimo nariai kaip dainininkė Márta Sebestyén negaudavo leidimo vykti į užsienį. Per šios subkultūros renginius visuomet būdavo slaptosios policijos narių, kurie ne tik stebėdavo, kas vyksta, bet ir stengdavosi verbuoti muzikantus ir šokėjus dirbti slaptosioms tarnyboms.
Estų studentų statybininkų brigada (angl. The Estonian Students’ Construction Brigade) buvo įsteigta 1966 m. Sovietų sąjungoje ir veikė kaip pigi Estijos jaunuolių darbo jėga. Nors studentų brigados tikslai buvo motyvuojami patriotizmu bei politine atsakomybe, ji greitai tapo savotiška alternatyva komunistinio jaunimo organizacijai. Studentų statybininkų brigados nariai vengė atviros opozicijos ir galėjo tenkintis santykine laisve diktatūros sąlygomis. Pavyzdžiui, po darbų jie rengė pasirodymus, kūrė muziką ir prieš valdžią nukreiptus anekdotus, taip pat atgaivino ne vieną seną, uždraustą studentišką tradiciją. Tokia veikla buvo įmanoma dėl to, kad šios organizacijos atsakingi asmenys buvo iš draugų tarpo, o ne iš išorės. Estų studentų statybininkų brigada buvo labai populiari XX a. 9 deš. pirmoje pusėje. Tačiau vėliau jos populiarumas smuko, o 1993 m. ji buvo galutinai panaikinta.
LGBT bendruomenės teisės buvo suprantamos kaip vieša problema ir ji buvo gana aštri visuomenės diskusijų tema. Socialistinių valstybių požiūris į LGBT bendruomenę buvo skirtingas. Nors Lenkijoje jiems nebuvo taikoma baudžiamoji atsakomybė, 1985–1987 m. komunistinė slaptoji policija organizavo vadinamąją Hiacinto (Jacinth) akciją, per kurią vykdė daugybę tyrimų ir suėmimų. Visa tai tapo duomenų bazės apie gėjų veiklą ir jų tinklus kūrimo pagrindu. Šioje duomenų bazėje atsidūrė apie 11 tūkst. žmonių. Daugumoje valstybių, pavyzdžiui, Vengrijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Čekoslovakijoje, homoseksualumas buvo dekriminalizuotas XX a. 7 deš. (nors Rumunijoje tai įvyko tik 1996 m.). Nepaisant to, homoseksualumas vis dar buvo laikomas nepriimtinu nukrypimu. Socialistinėse valstybėse saugumo tarnybos nuolat sekė homoseksualų lankomas vietas bei infiltruodavo savo agentus į šias bendruomenes. Vengrijoje buvo netgi atskiras valstybės saugumo skyrius, kuris stebėjo ir sekė homoseksualus. LGBT bendruomenė buvo priversta gyventi nuolatinį dvilypį gyvenimą slapstydamasi ar neigdama savo seksualinę orientaciją. Lankymasis gėjų klube tuo metu buvo laikomas daug drąsos reikalaujančia praktika. Mária’os Takács režisuotas filmas Hot men, cold dictatorships (2015) atskleidžia svarbias šios temos detales. Pirmasis atvirai savo homoseksualią orientaciją pripažinęs aktyvistas iš socialistinio bloko valstybių buvo vengrų homoseksualų asociacijos Homérosz įkūrėjas Lajosas Romsaueris.
Komunistinio režimo sąlygomis įvairių tautinių bendruomenių padėtis kito. Tai pasakytina ir apie komunistinės Bulgarijos turkų bendruomenę, kuriai iki XX a. 6 deš. vidurio buvo užtikrinama teisė į edukaciją savo gimtąja kalba; buvo spausdinami žurnalai turkų kalba; turkų studentai turėjo išskirtinių teisių studijuodami universitetuose. Tačiau vėliau komunistinis režimas tapo nuožmesnis. Valstybės vadovai represavo įvairius tautinius judėjimus ir pradėjo kompleksinę kovą prieš bažnyčių veiklą. Valdžia neapsiribojo turkų bendruomenės narių perkėlimu į kitas gyvenamąsias vietas, emigracijos procesais bei kalbos varžymu ir pradėjo atvirą kovą prieš turkų bendruomenę Bulgarijoje. Dėl agresyvios asimiliacijos politikos buvo uždraustos religinės praktikos, turkų spauda bei knygos, tam tikri drabužiai. Turkų kalbą buvo uždrausta vartoti viešose vietose. Gyventojai turkai, kartais nevengiant smurto akcijų, buvo verčiami pasikeisti savo vardus į bulgariškus. Šie procesai sukėlė masinius protestus ir susidūrimus tarp valdžios institucijų ir turkų etninės bendruomenės. Pavyzdžiui, mašinų inžinierius Süleymanas Kazımovas Saadettinovas atsisakė pasikeisti savo vardą, dėl to buvo suimtas ir išsiųstas į priverstinę darbo stovyklą Belene. Po metų jis buvo paleistas bandomajam laikotarpiui, bet vėliau, 1989 m., deportuotas iš valstybės. Panašus likimas ištiko ir daugybę kitų Bulgarijos piliečių. Yra išlikusi viena Süleymano Kazımovo Saadettinovo nuotrauka iš darbo stovyklos Belene (1985–1986).
Pratimai:
Remdamiesi COURAGE registru parenkite pristatymą apie Gheorghe Muruziucą arba tinklaraščio forma aprašykite jo dienas, kai teko lipti ant gamyklos kamino.
Laiškas iš Rumunijos. Pabandykite įsivaizduoti ir aprašyti šio autoriaus asmenybę, jo arba jos gyvenimo istoriją, likimą bei šeimos medį. Parenkite pristatymą su paveikslėliais; parašykite pramanytą interviu su laiško autoriumi; pasitelkę fotoaparatą ir vaizduotę nupieškite jo kasdienį gyvenimą ir pan.
Pasižiūrėkite filmą „Čakas Norisas prieš komunizmą“ (Chuck Norris vs. Communism). Kokius filmus bei jų žanrus žmonės žiūrėdavo? Kaip filmuose buvo vaizduojami Vakarai ir JAV?
Parodykite rentgenogramą. Ką ji primena? Kokiais būdais ji gali būti panaudota? Pažvelkite į kaulų vaizdą rentgenogramoje.
Pasižiūrėkite filmą Roentgenizdat. Kokį kasdienį gyvenimą stalininiu laikotarpiu jis atskleidžia?
Pasižiūrėkite ištrauką iš filmo Hot men, cold dictatorships. Ar situacija nuo socialistinių valstybių griūties, jūsų manymu, pasikeitė? Ką homoseksualų bendruomenės nariai, augę socialistinėje Vengrijoje Jánoso Kádáro valdymo laikotarpiu, mąstė apie laisvės problemą? Kaip dabartiniai LGBT nariai, jūsų nuomone, supranta laisvės problemą?
Parašykite esė, kuris prasideda sakiniu: „Kas būtų, jeigu man tektų slėptis nuo visuomenės, nes…“
Kokius žinote nacionalinius bei tarptautinius LGBT teisių judėjimus? Pasižiūrėkite COURAGE registre!
Suraskite slaptą Süleymano nuotrauką COURAGE registre!
Patvirtinkite arba paneikite. Naudodamiesi COURAGE registru išsiaiškinkite, ar informacija yra klaidinga. Suraskite teisingus atsakymus!
Le Cabaret Travesti projektas buvo vykdomas Sovietų sąjungoje.
Homeros-Lambda buvo pirmoji oficiali gėjų teisių organizacija Vengrijoje, įkurta dr. Lajoso Romsauerio ir Péterio Ambruso. Ji buvo oficialiai įregistruota 1987 m.
Porceliano menininkas Embiya Cavus, panašiai kaip Süleymanas, buvo išsiųstas į priverstinių darbų stovyklą Belene.