György Mészáros

Įvadas

Socializmo laikotarpiu menas buvo svarbus tiek režimo ideologijos sklaidai, tiek kultūrinei rezistencijai. Kitose pamokose galite sužinoti, kaip skirtingos meninės veiklos bei atskiri kūriniai buvo naudojami kaip kontrolės įrankiai arba kaip opozicinės raiškos įrankiai (meniniai renginiai, kūriniai, sambūriai, savilaida, subkultūrų veikla).

Literatūra taip pat yra šios istorijos dalis. Literatai savo veikla, t. y. poemomis, romanais, dainų tekstais, taip pat autorių bendruomenių veikla, forumais bei įvairiais renginiais kūrė atitinkamus tekstus ir „erdves“ režimo sąlygomis. Šiuose tekstuose bei „erdvėse“ reiškėsi tiek opozicinė, tiek propagandinė režimo ideologija, estetika (grožio principai) ir poetika (literatūrinių formų teorija).

Studijuodami tam tikro laikotarpio literatūrą mes galime geriau suprasti ir pačią istoriją. Kad ir kaip būtų, pagrindinis šios pamokos tikslas yra ne istorinių žinių apie socialistinį režimą gilinimas, bet suvokimas kaip literatūroje reiškėsi kontrolė ir ideologija, opozicija ir rezistencija. Pagrindinis dėmesys pamokoje skiriamas tekstų estetikai, o ne atskiriems kontekstams, kuriuose literatūra buvo kuriama bei pristatoma. Todėl tai yra literatūros pamoka su istoriniu dėmeniu, bet ne istorijos pamoka su literatūros pavyzdžiais. Visų literatūros tekstų bei skirtingų valstybių literatūros lauko aptarimas būtų sunkiai įmanomas. Todėl šioje pamokoje bus gilinamasi tik į kai kuriuos aptariamo laikotarpio tendencijų pavyzdžius. Nors literatūros žanrų esama įvairių, pamokoje pagrindinis dėmesys bus skiriamas poezijai, nes ji yra parankiausias šaltinis interpretuoti tekstus.

Keturi tekstai ir jų interpretavimas

Perskaitykite šios pamokos priede pateikiamų poemų ištraukas: „Posmai Revoliuciją prisimenant“, „Budelis“, „Įsipareigojimas“, „Jeigu būčiau rožė…“. Skaitykite šias poemas nebūdami susipažinę su jų kontekstu ir autoriais. Atsakykite į klausimus:

• Kokius jausmus šios eilės sukėlė?
• Ką jums asmeniškai šios eilės reiškia?
• Identifikuokite ištraukose esančius simbolius: (vulkanas, stebuklas, miražas, sostinės nugriovimas, kirvis, įdarbinimas, vėliava, vėjai);
• Jei nesuprantate šių simbolių reikšmės, paprašykite mokytojos pagalbos;
• Koks yra šių eilių santykis su valstybiniu socializmu?
• Kurios eilės pripažįsta oficialiąją ideologiją ir kurios jai oponuoja? Kokiu būdu yra oponuojama? Ar žinutė eilėse yra perteikta aiškiai?
• Kokia, jūsų nuomone, yra chronologinė šių eilių tvarka? Kada jos buvo sukurtos? Pabandykite atspėti, kuriam XX a. dešimtmečiui priklauso šios eilės. Šis klausimas yra skirtas ne jūsų istorijos žinioms patikrinti, bet tekstų ir skirtingų laikotarpių supratimui reflektuoti.

Svarbu atkreipti dėmesį į šių poemų seką: visos trys išdėstytos chronologine tvarka. Žinoma, sudėtinga iki galo išanalizuoti ir interpretuoti šias poemas, nes pateiktos tik ištraukos. Tačiau jų užtenka kai kuriems valstybinio socializmo konteksto elementams suprasti.

Poema „Jei būčiau rožė…“ yra Jáno Bródy sukurti žodžiai, pritaikyti prie vengrų liaudies dainos melodijos. Daina pasirodė 1973 m. Zsuzsos Koncz albume „Gestų kalba“, tačiau albumas buvo konfiskuotas ir uždraustas po dviejų savaičių nuo pasirodymo. Dainų žodžiai turėjo figūratyvią reikšmę; jie įkūnijo tipines XX a. 8 deš. kultūrinės opozicijos tendencijas; netiesioginiais daugiaprasmiais žodžiais buvo mėginama kritikuoti tuometinį politinį režimą. Tačiau metaforos, pavartotos šios dainos tekste, buvo per daug aiškios socialistinės propagandos institucijoms. Eilutės apie gatvę buvo suprantamos ne tik kaip nukreiptos prieš karą, bet ir kaip 1956 m. pralaimėtos Vengrijos revoliucijos aliuzija (tankai – sovietų tankų Budapešto gatvėse nuoroda). Vėliava ir jos įtempimas buvo suprasti kaip pasipriešinimo ideologinei ir politinei įtakai iš užsienio simboliai (ypač iš Sovietų sąjungos, nes žmonės vėliau ją dainuodavo pakeisdami vienos iš eilučių žodžius į „vėjai iš Rytų“, nors originaliuose žodžiuose nebuvo nuorodos į Rytus).

Poemą „Įsipareigojimas“ galite rasti COURAGE registre. Ji buvo kolektyvinis kūrėjų darbas, kurį bandė publikuoti 1974 m. Rumunijoje, tačiau cenzoriai uždraudė. Pirmą kartą poema buvo išspausdinta 1976 m. Vakarų Vokietijos kultūriniame žurnale „Akzente. Zeitschrift für Literatur“ (No. 6, 1976). Poemos žodžių žaismas perteikia visa apimančią visuomenės, kurioje gyveno kūrėjai, prievartą ir subtilią valstybės ir piliečių santykio kritiką (Ceaușescu valdomoje Rumunijoje). Autoriai žaidė su vokišku žodžiu „das Engagement“, kurio prasmė poemoje gali būti suprantama dvejopai – tiek kaip įdarbinimas, tiek kaip (ideologinis) įsipareigojimas. Antroje poemos dalyje autoriai atvirai ir ironiškai apibūdino prievarta paremtą valstybės santykį su piliečiais, kurie yra neįgalūs pakeisti šio santykio nei ideologiškai, nei praktiškai. Poema parodo, kaip represijos veikia žmonių kasdienybę, jų elgesį; kaip jos įsiskverbia į visuomenę, žmonių privatų gyvenimą ir jų asmenybes. Georgas Orwellas panašiai apibūdino šį santykį savo romane „1984“.

Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kitos dvi poemos – „Posmai Revoliuciją prisimenant“ ir „Budelis“ – gali pasirodyti kaip socialistinės propagandinės literatūros pavyzdžiai. Tačiau šių eilių kontekstas yra kiek kitoks. Poemos „Budelis“ autorius Attila Józsefas buvo tarpukario Vengrijos cenzūros auka. Ši poema 1931 m. buvo konfiskuota dešiniųjų konservatorių kultūros politikos ideologų. Joje taip pat yra išreiškiama opozicija, tačiau ankstesnio istorinio laikotarpio, kai komunistinės idėjos buvo cenzūruojamos, o komunistai kriminalizuojami. Józsefas tuo metu buvo komunistų partijos narys ir rašė prieš kapitalizmą ir tuometinę valdžią nukreiptas poemas. Mirė 1937 m., kur kas anksčiau, nei komunizmas tapo oficialia Vengrijos ideologija. Attila Józsefas yra vienas žymiausių vengrų poetų.

Jaroslavas Seifertas

„Posmų Revoliuciją prisimenant“ autorius – čekų poetas, Nobelio premijos laureatas Jaroslavas Seifertas. Šią poemą jis parašė 1923 m. Sovietų revoliucijos 5-ųjų metinių proga, kai Čekijoje dar nebuvo įtvirtintas valstybinis socializmas. Nors autorius priklausė komunistų partijai, vėliau atsiribojo nuo jos oficialiosios pozicijos. Poema buvo parašyta ankstyvuoju Seiferto kūrybos laikotarpiu – tuomet jis idealistiškai žvelgė į komunizmo idėjas ir tikėjosi, kad Sovietų sąjunga atneš naują, laimingesnę, erą darbininkų klasei ir priespaudos kamuojamiems žmonėms. Šiaip ar taip, kova už engiamų žmonių gyvenimą visuomet išliko pagrindine Seiferto literatūrinės kūrybos tema.

Nors abi pastarosios poemos išreiškė politinę rezistenciją, tačiau socializmo laikotarpiu poema „Budelis“ buvo deklamuojama per komunistų šventes, ji buvo įtraukta į mokyklų programas, todėl vėliau tapo propagandinės literatūros dalimi. Šie pavyzdžiai rodo, kaip literatūros tekstai gali būti naudojami skirtingiems politiniams tikslams ir kaip stipriai poemų reikšmė gali priklausyti nuo jų poveikio visuomenei bei politinio konteksto.

Kontekstas: literatūros pasaulis valstybinio socializmo laikotarpiu

Prieš nagrinėjant socializmo laikotarpio estetiką verta trumpai aptarti įvairius to meto literatūros gyvenimo reiškinius. Literatūros kūrybos kontekstą sudarė įvairūs elementai: leidyklos, žurnalai, rašytojų sąjungos, įvairūs renginiai bei valstybinės ar partinės kontrolės institucijos.

Leidyklos atliko svarbų vaidmenį leidžiant tarptautinius kūrinius, naujų talentingų bei literatūroje jau įsitvirtinusių senų rašytojų darbus. Todėl ideologiškai kontroliuojamos leidyklos iš esmės sprendė, ką žmonės gali skaityti. Tačiau veikė ir pogrindinės leidyklos, pavyzdžiui, Polish NOWA (Lenkų NOWA).

Žurnalai buvo svarbi romanų, poemų bei esė leidybos erdvė, kurioje taip pat vyko diskusijos ir debatai. Jie buvo skirtingo pobūdžio literatūros darbų ir kritikos platforma. Kai kurių žurnalų leidėjai netgi ryžosi perbraižyti ideologinės kontrolės ribas. Todėl tam tikrais laikotarpiais tie žurnalai  buvo draudžiami, pavyzdžiui, Književne novine (Literatūros naujienos) Jugoslavijoje, Mozgó Világ (Judantis pasaulis) ir Tiszatáj Vengrijoje.

Književne novine (Literatūros naujienos). Nuotrauka: Sanja Radovic

Rašytojų sąjungos buvo institucijos, kuriose reikšdavosi tiek konformizmo su oficialiąja pozicija, tiek opozicijos ar kritinio požiūrio tendencijos. Kai kurie rašytojai, aktyviai prisidėję prie literatūros sovietizacijos, sugebėjo išlaikyti vidinę autonomiją ir priešintis postalininio laikotarpio politikai (pavyzdžiui, Moldavijos rašytojų sąjunga bei Lietuvos rašytojų sąjunga). XX a. 9 deš. kai kurios sąjungos tapo augančios kritikos ir opozicijos režimui erdvėmis (pavyzdžiui, Vengrijos rašytojų sąjunga ir jos organizuotos kasmetinės stovyklos Tokajaus mieste).

Knygų pristatymai, rašytojų susirinkimai bei kongresai buvo svarbūs renginiai, kuriuose atsiskleisdavo literatūros produkcijos tendencijos valstybėje. Pavyzdžiui, religinės opozicijos pamokoje jau buvo minėtas Lenkų menininkų savaitės (Polish Artistic Week) renginys, kuriame reiškėsi nepasitenkinimas ir opozicija. Rašytojų sąjungų kongresuose taip pat vykdavo debatai, konfrontacijos ir oponavimas. 1970 m. 5-ajame Lietuvos rašytojų sąjungos kongrese vyresnioji rašytojų karta kritikavo jaunesniuosius kolegas, esą jų „modernistinis“ stilius nepakankamai orientuotas į turinį, kuris buvo itin svarbus socialistiniam realizmui. Tokių jaunųjų rašytojų stilius buvo vadinamas „formalizmu“. 1965 m. Moldavijos rašytojų sąjungos kongrese skirtingos kartos susivienijo ir kartu kritikavo Moldavijos kultūros rusifikaciją.

Kiekvienoje valstybėje buvo institucijų, kontroliuojančių literatūros produkciją (pavyzdžiui, Kroatijos komunistų lygos centro komiteto ideologinė komisija, Latvijos komunistų partijos centro komitetas). Vengrijoje tuo metu žinomo kultūros reikalų politiko György Aczélio (partijos centro komiteto narys) sprendimai formavo visą kultūrinį ir meninį gyvenimą Kádáro valdymo laikotarpiu (daugiau informacijos apie tai galima rasti nuorodoje apie pogrindžio meną Aczélio laikotarpiu).

Svarbu paminėti, kad kai kurios socialistinių valstybių leidyklos buvo įsikūrusios Vakarų valstybėse. Jos spausdino tuos kūrinius, kurie buvo draudžiami socialistinėse valstybėse (šis užsienio savilaidos reiškinys yra žinomas kaip tamizdat). Taip pat buvo rašytojų, kurie emigravę į Vakarus tęsdavo savo literatūrinę veiklą egzilyje (pavyzdžiui, Milanas Kundera, Ivanas Blatny ar Danilo Kišas).

Konformizmas

Ne visuomet paprasta apibrėžti, kas yra literatūrinis prisitaikymas prie ideologinių normų. Viena vertus, tiesioginė režimo ir ideologijos kritika buvo draudžiama, todėl kritiški literatūros darbai nebuvo publikuojami (pavyzdžiui, Knuto Skujenieko poemos, parašytos įkalinimo sąlygomis) arba buvo draudžiami (pavyzdžiui, „Tiszatáj“ atvejis Vengrijoje). Kartais kritinė literatūrinė mintis reikšdavosi savilaidoje (pavyzdžiui, Petko Ogoyskio poemos). Kita vertus, nors oficialūs partijos kultūrinio gyvenimo „architektai“ formuodavo tam tikrus literatūros turinio ir estetikos lūkesčius, jie ne visuomet būdavo primetami kūrėjams. Todėl literatūros ir meno produkcija galėdavo išlaikyti tam tikrą autonomiją ir laisvę, ypač postalininiu laikotarpiu. Kaip matysime vėliau, konformizmo ribos socialistiniame realizme ir opozicijoje ne visuomet buvo aiškios.

Taip pat svarbu pažymėti, kad skirtingais valstybinio socializmo tarpsniais skyrėsi ir kontrolės mastas. Tiesioginė propagandinė literatūra, kuri reprezentavo absoliutų konformizmą ir paklusnumą režimui, buvo būdinga tik sunkiausiais priespaudos metais.

Propagandinė literatūra

Propagandos terminas dažniausiai vartojamas neigiama prasme. Jį galima apibūdinti kaip komunikacijos būdą, kuriuo siekiama paveikti visuomenę, paskleisti tam tikras žinias ar idėjas ir jomis manipuliuoti. Propagandinę literatūrą sudaro poemos, dramos, romanai ir kiti literatūros kūriniai, kurie pasižymi ideologiniu bei manipuliaciniu pobūdžiu. Tokia literatūra buvo ypač paplitusi stalininio režimo laikotarpiu. Tačiau valstybėse, kuriose buvo įsigalėjęs asmens kultas (pavyzdžiui, Nicolae Ceaușescu Rumunijoje), stipri propagandinė literatūra egzistavo net ir vėlyvojo socializmo sąlygomis. Kraštutinės propagandinės literatūros formos dažnai buvo šventinio pobūdžio: minint partijos bei Sovietų sąjungos pergales, aukštinant valstybės vado didybę. XX a. 6 deš. rašytojai buvo verčiami rašyti propagandinius kūrinius. Net jeigu nebūdavo tiesioginio įsakymo tai daryti, dažnai jie jausdavosi įpareigoti. Pavyzdžiui, nors vengras Gyula Illyésas 1950 m. slapta buvo parašęs įkvepiantį pasipriešinimo tironijai eilėraštį, po dvejų metų, 1952 m., jis prisidėjo prie Vengrijos autoritarinį lyderį aukštinančio literatūrinio tomo 60-ies metų sukakčiai. Rašytojų sąjungos daug prisidėjo prie propagandinės literatūros kūrimo stalininiu laikotarpiu.

Propagandinė literatūra dažnai siekia perduoti aiškią, lengvai suprantamą žinutę, kuri yra dogmatiška ir nulemta ideologinių schemų. Tokie darbai buvo labai susiję su gyvenamuoju laikotarpiu, kai jie buvo parašyti ir publikuoti, o vėliau buvo greitai užmiršti. Pasikeitusi Rytų Europos kultūrinė atmintis bei literatūros kanonai socialistinio laikotarpio propagandinę literatūrą yra išstūmę iš viešojo gyvenimo (jos sudėtinga rasti net internete, ypač anglų kalba). Šiaip ar taip, tokios literatūros nagrinėjimas leidžia suprasti ypatingą to meto estetikos pobūdį.

Prie propagandinės literatūros galima priskirti ir komunistinius dainų tekstus, kurių perduodama žinutė buvo sustiprinama muzika. Pavyzdžių galima rasti internete. Kai kuriose valstybėse tokios dainos yra sulaukusios nemažo populiarumo. Tačiau jų prasmė yra pasikeitusi – jaunoji karta komunistines dainas atlieka su tam tikra ironija, jos yra tapusios komedijos žanro dalimi. Nors didžioji dalis visuomenės propagandines dainas priima visiškai kitaip nei socializmo laikotarpiu, kai kurie vyresniosios kartos atstovai jas vis dar prisimena su nostalgija.

Socialistinis realizmas

Socialistiniu realizmu buvo vadinamas režimo primestas estetinis kūrybos stilius. Užsienio (tamizdat) ir vietinėje savilaidoje buvo mėginama oponuoti autoritarinės sistemos primestai estetikai (pavyzdžiui, straipsnyje „Kas yra socialistinis realizmas?“ buvo kvestionuojamos jos prielaidos). Kad ir kaip būtų, socialistinis realizmas nebuvo paprasta ideologinė ir dogmatinė estetika; jos formos buvo labai skirtingos. Todėl taikant vieną kriterijų būtų sunku apibūdinti šį sudėtingą reiškinį. Socialistinis realizmas neapsiribojo vien socialistinėmis valstybėmis – ši estetika buvo nesvetima ir Vakarų rašytojams (pavyzdžiui, Luis Aragonui, kartais Pablo Nerudai). Praeituose skyriuose jau spėjote susipažinti su tam tikrais socialistinio realizmo aspektais mene ir literatūroje. Rusų rašytojas Maksimas Gorkis buvo vienas žymiausių sovietinio socialistinio realizmo atstovų. 1934 m. Rašytojų sąjungos kongrese jis kalbėjo apie svarbų literatūros vaidmenį socializme. Kai kurie jo kalbos žodžiai parodo, kad už šios estetikos slypėjo aiškus darbininkų klasės emancipacijos ir socialinių pokyčių projektas:

Kapitalizmo kultūra yra viso labo metodų sistema, kuri yra nukreipta į buržuazijos fizinės bei moralinės ekspansijos ir konsolidacijos valdymą pasaulyje, žmoguje; į žemės gėrybių ir gamtos jėgų valdymą. Buržuazija niekada nesuprato kultūrinio vystymosi proceso, kaip būtinybės bendram žmonijos vystymuisi, reikšmės. <…> Iš valstiečių ir darbininkų buvo atimta teisė į edukaciją; teisė plėtoti protą ir siekį suprasti gyvenimą; teisė keisti gyvenimo ir darbo sąlygas į labiau pakenčiamas. Mokyklos mokė ir vis dar moko būti paklusniais tarnais kapitalizmo, kuris tiki savo neliečiamumu ir teisėtumu.^[1]

Siekiant įgyvendinti minėtą projektą, menas ir literatūra turėjo laikytis tam tikrų kongreso nubrėžtų gairių. Šie principai buvo socialistinio realizmo pagrindas.

Remiantis šiomis gairėmis, socialistinė literatūra turėjo būti:

• realistiška: reprezentuojanti kapitalizmo ir darbo klasės realybę, ypač per tipiškus kasdienybės veikėjus ir scenas;
• proletariška: susijusi su darbininkais ir jų gyvenimu;
• ideologiškai įsipareigojusi: tarnaujanti ideologijai, kuri atskleidžia „klaidingas“ kapitalizmo ideologijos konstrukcijas;
• socialiai aktyvi ir revoliucinga: siekianti pagreitinti socialinius pokyčius;
• politiškai įsipareigojusi: palaikanti partiją ir jos tikslą nugalėti kapitalizmą.

Kad ir kaip būtų, šios bendros gairės buvo taikomos skirtingai, atsižvelgiant į socialines ir politines situacijas. Kaip jau buvo minėta, stalininiam laikotarpiui būdinga stipri kontrolė ir tiesioginė propaganda. Tačiau net ir tais laikais buvo paskelbiama darbų, kurie ne visuomet sutapdavo su estetiniais to meto principais.

Skirtingose valstybėse ir skirtingais laikotarpiais lūkesčiai buvo veikiami įvairių veiksnių. Pavyzdžiui, Sovietų sąjungos valstybėse sovietizacija reiškė rusifikaciją. Režimas taip pat skirtingai vertino nacionalinius kontekstus ir tendencijas. Kartais buvo skatinamas internacionalizmas. Tačiau kitais atvejais galėjo būti pripažįstama ir palaikoma nacionalinė literatūra. Kai kurie autoriai, kurie buvo palaikomi arba toleruojami režimo, nesilaikė socialistinio realizmo principų. Tačiau buvo ir tokių, kurie nesilaikydami šių principų ir būdami kritiški režimui nesulaukdavo palaikymo.

Jugoslavijoje, kur ideologinė literatūros kontrolė nuo pat 1949 metų (kai Tito ir Stalino požiūriai išsiskyrė) buvo silpnesnė, savo privilegijuota padėtimi literatūroje išsiskyrė Ivo Andrićius. Jis pripažintas ir tarptautiniu mastu (1961 m. pelnė Nobelio premiją). Nors jo proza buvo realistinė, tačiau ji – netipinis socialistinio realizmo pavyzdys. Buvo ir tokių, kurie rašytoją kaltino oportunizmu.

Kita svarbi to meto literatūros figūra buvo kroatų rašytojas Ivanas Aralica. Būdamas partijos narys ir svarbus politikos veikėjas, daugybę metų jis išliko kritiškas režimui. Aralica stengėsi atskleisti, kaip režimas kuria dogmatišką marginalizuotų žmonių grupių sąmonę ir kaip tai naikina senąją moralės sistemą nepasiūlant naujos. Vėliau, priverstas palikti savo oficialų postą, jis domėjosi valdžios ir individo santykiu.

Vengras Gyula Illyésas buvo vienas žymiausių rašytojų, išsiskyręs kairuoliškomis pažiūromis ir priklausęs rašytojams, kilusiems „iš liaudies“. Poetas Ferencas Juhászas taip pat pasižymėjo panašiu realistiniu ir folkloriniu stiliumi. Jis tapo svarbia vengrų literatūros figūra. Nors Juhászas buvo sulaukęs palaikymo ir pripažinimo, kai kuriais laikotarpiais buvo aršiai puolamas dėl Vengrijos literatūroje XX a. 6 deš. jo pradėto naudoti naujo mitinio rašymo stiliaus.

Vienas įdomiausių pavyzdžių, rodančių, kad riba tarp opozicijos ir konformizmo itin siaura, buvo Adamo Ważyko „Eilėraštis suagusiems“, 1965 m. publikuota Lenkų rašytojų asociacijos oficialiame žurnale. Tai buvo socialistinio realizmo poema, kritikuojanti stalininį režimą. Režimas poemą suprato kaip aiškią disidentinę poziciją. Todėl partija ją pasmerkė ir draudė platinti.

Perskaitykite poemos tekstą ir atsakykite į klausimus:

• Kokia yra socialistinio realizmo charakteristika poemoje? Pabandykite palyginti pirmiau išvardytus socialistinio realizmo bruožus su šiuo tekstu.
• Kaip tekste išreiškiama ir sustiprinama kritika?

Rezistencijos ir opozicijos poetika

Adamo Ważyko „Eilėraštyje suagusiems“ galima pastebėti opozicijos poetiką: nors naudojamas oficialusis socialistinio realizmo žanras ir turinyje aptinkama marksizmo ideologijos bruožų, tačiau kritikuojama politinė sistema. Tai yra geras literatūrinės opozicijos neperžengiant marksistinės tradicijos rėmų pavyzdys. Visgi rezistencijos poetika nėra homogeniška. Šiame skyriuje bus pateikiama daugiau šios poetikos įvairovės pavyzdžių. Svarbu atkreipti dėmesį, kad literatūrinės rezistencijos pasekmės buvo kur kas platesnės: tai veikė žmonių kasdienybę, karjerą, sveikatą; kai kuriais išskirtiniais atvejais ši kūryba kainavo žmonėms gyvybę (pavyzdžiui, Grzegorzas Przemykas buvo nužudytas Lenkijos policijos 1983 m.). Pamokos tikslas yra mokymasis interpretuoti tekstus remiantis istoriniu kontekstu, o ne istorinių įvykių suvokimas remiantis tekstais. Todėl šiame skyriuje susidursite su kai kuriomis opozicinės literatūros estetikos formomis ir jums bus pateikti du tekstai interpretacijai.

Kai kurie tekstai pateikia konkrečią sistemos kritiką; kiti yra skiriami paminėti herojams disidentams (pavyzdžiui, Vengrijos ministrui pirmininkui Imre Nagy, kuris už dalyvavimą 1956 m. revoliucijoje 1958 m. buvo nuteistas mirties bausme). Vengrijos poetas Gáspáras Nagy, svarbi opozicinės literatūros figūra, išleido poemą, kritikuojančią žiniasklaidos laisvės ribojimus, bei poemą, raginančią perlaidoti Imre Nagy. Abi poemos buvo cenzūruotos.

Kai kurie tekstai smerkė represinius režimo veiksmus, pavyzdžiui, rumunų rašytojas Paulas Goma knygoje „Gherla“ rašė apie savo įkalinimą; Virgilis Ierunca knygoje „Pitești“, naudodamas buvusių kalinių pasakojimus, aprašė „perauklėjimo“ kankinimo būdu praktiką. Šie darbai išleisti nesocialistinėse valstybėse.

Literatūra taip pat testavo cenzūros ribas. Pavyzdžiui, Ana Bladiana „Poemoje vaikams“ aprašo savo katiną Arpagicą. Jis apibūdinamas kaip „žvaigždė, kurią, kad ir kur eitų, visi pripažįsta, pasitinka su tradicine duona ir druska bei didelėmis iškilmėmis, o visi kiti aplinkui turi paklusti jo nurodymams.“ Šios scenos žmonėms primindavo Rumunijos diktatoriaus Ceauşescu darbo vizitus visoje valstybėje.

Ana Bladiana

Kai kurios poemos sugebėdavo pereiti cenzūros procesą ir būdavo publikuojamos, nes cenzoriai nesuprasdavo aiškios opozicinės potekstės. Panašiai įvyko su Gerhardo Ortinau vokiškai parašyta, bet Rumunijoje išleista poema „Gatvės baladė apie dešimt tradicinės gramatinės kalbos dalių“. Ją buvo įmanoma publikuoti dėl tam tikros Rumunijos kultūrinių institucijų liberalizacijos ir autonomijos XX a. 7 deš. pabaigoje–8 deš. pradžioje. Poemoje pasitelkiant metaforas ir žodžių žaismą (pavyzdžiui, „įvardis buvo suimtas“) vaizduojama diktatūra; žodžių rašyba išreiškiamas nekonformizmas (vengiama vokiečių kalbai įprasto daiktavardžių rašymo didžiąją raide).

Kiti literatūriniai tekstai nebuvo tokie akivaizdūs savo kritika politiniam režimui. Perduodant disidentinį turinį buvo naudojamos subtilesnės alegorijos, metaforos ir figūratyvūs posakiai (pavyzdžiui, tekstuose, kurie yra siūlomi šios pamokos interpretacijos užduočiai; taip pat Petko Ogoyskio savilaidos darbai, kuriuose kritika paslėpta alegorinėse liaudies pasakose, anekdotuose, poemose ir aforizmuose). Netiesioginės rezistencijos atvejais pastebima, kad pasirinktas turinys neatitinka partijos nustatytų normų (buvo deklaruojamos tautinės vertybės, kritikuojama internacionalizacija, išreiškiama individo laisvė).

Ogoyskio savilaida: Ogoyskis, Petko (1981). Tritsvetie. Trohi ot hlyab. stihove i aforizmi [Trispalvė. Duonos trupiniai. Poemos ir aforizmai] Sofia. Nuotraukos autorė: Anelia Kassabova

Knuto Skujenieko poemų rankraščiai, rašyti įkalinimo sąlygomis ir vėliau tapę poezijos rinktinės „Sėkla sniege“ dalimi. Šaltinis: Nacionalinė Latvijos biblioteka.

Kitas literatūrinės rezistencijos būdas buvo vertimas tos užsienio literatūros, kuri reprezentavo kitokią estetiką, pasižymėjo nauju turiniu vietinėje literatūros scenoje ir dažnai nesutapo su oficialiąja valstybės kultūros politika. Pavyzdžiui, Árpádas Gönczas (kuris vėliau dvi kadencijas, nuo 1990 iki 2000 m., užėmė Vengrijos prezidento pareigas) užsiimdamas disidentine veikla taip pat išvertė daugybę užsienio autorių tekstų, įskaitant Johno R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“.

Valstybinio socializmo laikotarpiu egzistavo aiški estetinė opozicija. Ja buvo išreiškiamas kritiškas santykis su socialistiniu realizmu, išryškinama kitokio pobūdžio estetika ir poetika. Rusas Andrejus Siniavskis atmetė socialistinio realizmo idėją, kad literatūra turėtų ne tik dalyvauti visuomeniniame gyvenime, bet ir siekti apibrėžti ir transformuoti realybę. Kitas panašus opozicijos pavyzdys yra Socialistinio siurrealizmo manifestas, kuriame nors ir yra išlaikoma socialistinės estetikos orientacija į pokyčius ir socialinę transformaciją, tačiau tai susiejama su iracionaliu ir žaismingu spontaniškumu. Lenkų pogrindinis žurnalas „brulion“ XX a. 9 deš. metė iššūkį tiek socialistinio režimo, tiek disidentų subkultūros estetikai. Jis pasižymėjo postmodernizmu, kuris abejojo fragmentuotu modernybės humanizmu, atsisakė aiškių literatūrinių reikšmių, paradoksų, naratorių, autorinių nuorodų ir išsiskyrė savo tekstiniais žaidimais.

„brulion“: literatūros ir kultūros periodinis leidinys. Šaltinis: Lenkų pogrindžio leidinių kolekcija, Lenkų biblioteka POSK (Londonas).

Buvo daugybė autorių, kurie savo darbuose stipriai oponavo oficialiosios estetikos gairėms. Verta paminėti Péterio Esterházio postmodernius, fragmentuotus romanus, György Petrio reflektyvų, „antiestetinį“ ir maištaujantį rašymo stilių (jis taip pat buvo svarbi opozicijos ir savilaidos literatūros figūra XX a. 8–9 deš. Vengrijoje), „išprotėjusio poeto“ Jiří Fialos, kurio nepriklausomas gyvenimo būdas pats savaime primena protestą, pasirodymus.

Perskaitykite tris priede pateiktas poemas:

Vizmos Belševicos „Henriko de Lečio pastabos Livonijos kronikos paraštėse“;

Edvardo Kocbeko „Mikrofonas sienoje“;

Knuto Skujenieko „Pienei, lapkritį žydinčiai“.

Šios poemos turi gana skirtingą opozicinę plotmę. Ją identifikuokite ir apibūdinkite.

Kad būtų lengviau interpretuoti poemas, pateikiame daugiau informacijos apie kūrinius ir kai kuriuos probleminius klausimus:

Vizma Belševica, „Henriko de Lečio pastabos Livonijos kronikos paraštėse“

Rolfas Ekmanis apie Belševicos poemą rašė: „[Poema] sugretina intensyvų, smerkiantį komentavimą su pamaldžiomis XIII a. kronikomis ir pasakoja apie galingos valstybės vykdytą ir krikščionybės vardu pridengtą plėšikavimą, deginimą, prievartavimą ir žudymą, kurį patyrė maža tauta. <…> „Livonijos kronika“, lotyniškai žinoma kaip „Heinrici Chronicon Livoniae“, kaip manoma, buvo parašyta apie 1225–1227 metus. Ji pasakoja vokiečių vykdytų Livonijos užkariavimų eigą 1180–1227 metais. Nors šie įvykiai buvo maždaug prieš 800 metų, Belševicos poetizuoti „užrašai“ yra itin aktualūs. Kaip teigė latvių poetas ir kritikas Gunars Saliņš, tarp tų savybių, kurios Belševicos pasakojimą daro tokį šiuolaikišką, yra „sąmoksliškas skubėjimas, kuriuo jos personažas Henrikas patraukia skaitytoją. Šiuo požiūriu Belševicos koncepcija stipriai skiriasi nuo kitų latvių poetų bandymų dirbti su panašia istorine medžiaga. Tradicinės herojinių epų baladės, kad ir kaip gerai parašytos, dažniausiai pristato praeitį kaip atmintiną, tačiau tolimą ir nepakeičiamą. Belševicos poema perteikia istoriją, tarsi ji būtų žinių transliacija, pasakojanti apie politinę ir asmeninę krizę.“

Ką jums reiškia „rašymas paraštėse“? Ar kada teko tai daryti, ypač rašant kitokią originalaus teksto interpretaciją? Ar jūs galėtumėte tai atlikti? Kokį tekstą pasirinktumėte? Ar jūsų interpretacija labai skirtųsi nuo originalaus teksto? Kuo Belševicos kūrinys skyrėsi nuo originalaus kronikos teksto ir kaip tai padėjo kritikuoti režimą? Kokių galimybių išreikšti kitokią nei oficialią interpretaciją literatūra suteikia rašytojui? Kokios yra literatūrinės išraiškos ribos?

Edvardas Kocbekas „Mikrofonas sienoje“

Edvardas Kocbekas buvo krikščionis socialistas, prisijungęs prie Tito partizaninio pasipriešinimo judėjimo. 1952 m. jis prarado politinę malonę išleidęs apsakymų rinkinį „Baimė ir drąsa“, kuriame aprašė moralines partizanų judėjimo dilemas (Tito vadovaujamo režimo sąlygomis tai buvo nekvestionuojama tema). Todėl autorius dar ilgai buvo cenzūruojamas bei sekamas. Jo situacija labai vaizdžiai aprašoma poemoje „Mikrofonas sienoje“.

Atkreipkite dėmesį į tylos ir garso vaizdinius poemoje. Ar jums teko kada nors susidurti su panašia patirtimi (arba girdėti panašias kitų žmonių patirtis), kai buvote priversti tylėti arba tylėjote išreikšdami pasipriešinimą, nors ir norėjote pasakyti: „mano laikas atėjo, / aš tave įžeidinėju, keikiu, / tu apsimetėli, nuodytojau…“ ir „esu, kas esu“. Ar jūsų patirtis buvo kitokia, nei aprašyta poemoje? Apsvarstykite istorines poemos aplinkybes. Koks yra poemos kerštas? Kokiu būdu poema gali būti tam tikra keršto išraiška (pagalvokite apie ilgąjį laikotarpį ir praeities poetinių tekstų interpretavimą šiomis dienomis)?

Knutas Skujeniekas „Pienei, lapkritį žydinčiai“

Knutas Skujeniekas savo poeziją rašė kalėdamas Gulage 1963–1969 m. Tai yra visai kitokio pobūdžio opozicinė literatūra. Ši poema nėra tiesioginis protestas, kaip kitais dviem atvejais. Kaip teigė poetas (žr. COURAGE registre), „pirminis šokas ir protestas palaipsniui tapo kova prieš kalėjimą manyje.“

Kaip „žydinčios pienės“ metafora išreiškia autoriaus vidinę kovą? Ką reiškia namai šiomis įkalinimo sąlygomis? Kokia asmeninė rezistencija ir opozicija yra vaizduojama šioje poemoje? Ar šią situaciją galėtumėte palyginti su savo rezistencinėmis patirtimis? Kaip ši poema galėjo būti opozicinė, jeigu buvo išleista Lietuvoje XX a. 8 deš.? Kokiu būdu poemos išleidimas, kaip tam tikras pasipriešinimo aktas, skyrėsi nuo poemoje autoriaus išreikšto pasipriešinimo?

Užduotys:

• Jei teko skaityti Georgo Orwello „1984“, pabandykite paanalizuoti šio autoriaus romane aprašytus propagandos mechanizmus. Kaip jie galėtų padėti paaiškinti propagandinius tekstus, kuriuos jums teko aptikti?
• Parašykite (individualiai arba grupėmis) propagandinės poezijos parodiją.
• Pabandykite surasti COURAGE registre autorius, kurie yra įtraukti į jūsų literatūros pamokos programą, ir atkreipkite dėmesį į šių autorių kūrybos kontekstą. Koks buvo jų santykis su režimu? Parenkite pristatymą žodžiu.
• Grupinis projektas: raskite informacijos apie sovietmečio Lietuvos žurnalus, rašytojų sąjungas ar kitas aktualias organizacijas. Susipažinę su Lietuvos literatūrine scena sovietmečiu, parenkite trumpą vaidinimą, kuriame atsispindėtų to laikotarpio kontekstas ir literatūriniai tekstai.
• Su grupe arba individualiai sukurkite opozicinį eilėraštį arba trumpą apsakymą. Pasirinkite kritikuotiną temą (ji gali būti susijusi ir su šiais laikais) ir sukurkite tai, kas išreiškia jūsų rezistenciją ir opoziciją. Perskaitykite savo kūrinį klasės draugams ir padiskutuokite, kuo jūsų kūrinys skiriasi nuo tos opozicinės literatūros, kurią teko nagrinėti šioje pamokoje. Taip pat pabandykite surasti šiuolaikinės Lietuvos opozicinės literatūros pavyzdžių ir aptarkite, kuo jie išsiskiria iš sovietmečio opozicinės literatūros. Pabandykite identifikuoti pagrindinius sovietmečio opozicinės literatūros bruožus.

Priedas: tekstai

Posmai Revoliuciją prisimenant

(ištrauka)

Rudeninį rūką gatvės sienose

greitai sudraskė metalinės automobilių eilės,

ir raudonosios vėliavos – jųjų buvo tūkstančiai,

miniai viršum galvų į liepsnojančią ugnį susiliejo,

ir ten, ant apžvalgos bokšto, stovėjo ne ilgi teleskopai,

o ir barzdotą astronomą vargiai būtum išvydęs,

tai būta ratuotų patrankų ašių, o tuo tarpu raudongvardiečiai siekė

senąją tvarką sugriauti iki pamatų

ir horizonte bei ant šaligatvio ir varganos žemės,

o taip pat ir žmogaus delne,

jie atrado žvaigždę penkiakampę, kuri iš toli

it aušrinė žvaigždė švies,

joks miegantis vulkanas neišsiveržė, ir vis dėlto Europa suvirpėjo,

ir subarškėjo vyriausybių ir departamentų langai,

ir ne lava visur drungnomis srovėmis liejos,

tai būta kraujo, kraujo, žmonių kraujo,

pamaldžiai klausėmės tos daugiabalsės melodijos,

kvailiai tada buvome, netikėjome,

galvojome, kad visa tai – visiškai neįmanoma,

kad tai ne jėga, o stebuklas,

o kai pernakt ranka pasiekiama

nauja žemė staiga iškilo,

pamanėme tai esant miražą.

(…)

[Šaltinis: Seifert, J. (1999). Early Poetry of Jaroslav Seifert. Northwestern University Press]

Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas

Budelis

(ištrauka)

– Nagi, nugriaukite sostinę ir neraudokit,

neverkite dėl smulkių šukių!

Jei smūgiuojate netoli mirties,

elegantiška valstietija šaukia –

o platusis kirvis šypsosi.

Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas

Įsipareigojimas

(ištrauka)

Aš per ilgai įdarbintas buvau

aš nebenoriu būti įdarbintas

aš taip pat per ilgai įdarbintas buvau

taip

pas tave

taip pat ir pas tave

aš nebeįdarbintas

aš taip pat nebeįdarbintas

taip, taip, ir aš nebe

viskas tuščiai: kas sykį buvo įdarbintas

išlieka įdarbintas amžiams

[Šaltinis: http://cultural-opposition.eu/courage/individual/n25267]

Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas

Jeigu būčiau rožė…

(ištrauka)

Jeigu būčiau gatvė, brangusis, visuomet būčiau be dėmelės.

Ir kiekvieną palaimingą naktį šviesoje maudyčiaus.

Ir jei vieną dieną mane savo vikšrais imtų traiškyti tankai.

Žemė sušukusi po manimi įgriūtų.

Jeigu būčiau vėliava brangusis, niekada manęs plevėsuojančios neišvystum.

Mane supančiame vėjyje būčiau įtūžusi.

Ir laiminga tapčiau, tik kai mane smarkiai ištemptų.

Kad nebūčiau žaisliuku mane supančių [rytų] vėjų.

[Source: https://lyricstranslate.com/en/ha-en-rozsa-volnek-if-i-was-rose.html#ixzz5ImLJpbKZ]

Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas

Adamas Wažykas: Eilėraštis suaugusiems

14.

Jie šaukė ant dvasininkų,

nurodinėjo,

mokė, ir

gėdino dvasininkus.

Jie ieškojo pagalbos literatūroje,

toje penkerių jaunuolėje,

kuri turėtų būti išsilavinusi

kuri turėtų lavinti.

Ar dvasininkas – tai priešas?

Dvasininkas nėra priešas,

dvasininkui reikia duoti nurodymus,

jį privalu apšviesti,

privalu sugėdinti,

privalu įtikinti.

Turime lavinti.

Jie žmones pavertė pamokslautojais.

Kartą girdėjau protingai kalbant:

“Teisingai nepaskirstę ekonominių paskatų,

neturėsime techninės pažangos.”

Tai Marksisto žodžiai.

Tai tikrųjų dėsnių išmanymas,

utopijos pabaiga.

Nebus romanų apie dvasininkus,

tačiau bus romanai apie išradėjų sunkumus,

apie visus mus į priekį varantį nerimą.

Tai mano nuogas eilėraštis

dar nesubrendęs

nepavirtęs žemės bėdomis, spalvomis ir kvapais.

15.

Esama žmonių nuo darbo pavargusių,

esama žmonių iš Nova Hutos

kurie gyvenime nesilankė teatre,

esama lenkiškų obuolių, lenkų vaikams nepasiekiamų,

esama vaikų, kuriuos niekina nusikaltėliai daktarai,

berniukų, priverstų meluoti,

mergaičių, priverstų meluoti,

esama senų žmonų, kurias vyrai išmetė iš namų,

esama išsekusių žmonių, kuriuos kankina krūtinės angina,

esama žmonių, kuriuos niekina, į kuriuos spjaudo,

esama žmonių, kuriuos gatvėse apiplėšia

banditai, kuriems teisiniai apibrėžimai dar nesurasti,

esama žmonių, laukiančių popierių,

esama žmonių, laukiančių teisingumo,

esama žmonių, laukiančių jau ilgai.

Šioje žemėje mes prašome vardu žmonių

išsekusių nuo darbo,

prašome spynų, atitinkančių duris,

kambarių su langais,

sienų, kurios nepūtų,

paniekos popieriams,

švento žmogaus laiko,

saugių namų,

kad elementariai būtų atskiriami žodžiai ir darbai.

Prašome šioje žemėje to,

dėl ko nelošiama kauliukais

vardan ko mūšiuose žuvo milijonai,

prašome šviesios tiesos ir laisvės sėklos,

liepsnojančio pagrindo,

liepsnojančio pagrindo,

prašome kasdien,

prašome per savo Partiją.

[Šaltinis: http://konicki.com/blog2/2009/06/04/june-4-a-poem-for-adults-by-adam-wazyk/]

Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas

Vizma Belševica:

Henriko de Lečio pastabos Livonijos kronikos paraštėse

[Šaltinis: http://www.lituanus.org/1970/70_1_03.htm ]

Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas

Edvardas Kocbekas:

Mikrofonas sienoje

Mes pagaliau vieni

tu ir aš,

bet net negalvok

apie atsipalaidavimą ar poilsį

nes tavo darbas dar tik prasideda.

Tu klausysies mano tylos

kuri yra kalbi

ir nutempia tave į tiesos gelmes.

Dabar klausykis atidžiai,

žvėrie be akių, be liežuvio,

pabaisa vien tik su ausimis.

Mano dvasia kalba be balso,

šaukia ir rėkia negirdima

besidžiaugdama, kad esi čia,

tu, Didysis Įtarume,

trokštantis, kad atsiskleisčiau,

Mano tyla knygas atverčia

ir pavojingus rankraščius,

įrašus ir pranašus atveria,

bei senovines tiesas ir dėsnius,

pasakojimus apie ištikimybę ir kankinimus.

Tu niekaip negalėsi pasiilsėti,

turėsi visa tai praryti, nugurkti

nors ir taip jau springsti

ir ausis tavo išsekusi.

Tu nepajėgus manęs pertraukti

ar ką nors atitarti;

mano laikas atėjo

aš tave įžeidinėju, keikiu,

tu apsimetėli, nuodytojau,

niekintojau, verge, šėtone,

aparate, mirtie, mirtie.

Tu savo gėdą nuryji

ir esi pasmerktas klausytis

nekalbėdamas,

nes esi pabaisa

tik su ausimi

ir vidus tavo pilnas išdavystės;

be liežuvio, be tiesos,

esi bejėgis, negali manęs nei silpnu

nei galingu išvadinti,

negali tokių žodžių ištart, kaip „malonė“ ar „neviltis“

sušukt man, kad sustočiau

nors ir liepsnoja tavy vergiškas įtūžis.

Sveikinu, suluošintas padare,

džiaugiuosi, kad čia esi

dieną ir naktį įkalintas,

prakeiktas Didžiojo įtarumo pratęsime,

nežmoniškų jėgų velniškas katile

kuris toks silpnas, kad per dienas ir naktis virpa.

Dabar tu sužadini mano galią

mano vientisą, nesuskaldytą galią,

Negaliu į savo vietą

pastatyti ko nors kito

Esu, kas esu –

neramumas ir ieškojimas,

nuoširdumas ir kančia,

tikėjimas, viltis, laimė,

tavo nuostabaus įtarumo atsvara –

niekad nepajėgsi manęs padalinti,

paversti savo kopija,

prigauti mane

meluojant ar kažką rezgant.

Niekad mano sąžinės budeliu netapsi,

tu neturi pasirinkimo

turi nuryti mano džiaugsmą

o kartais – liūdesį.

Tu, prieše mano,

nevaisingasis kaimyne mano

toks kitoks, toks nežmogiškas

nesugebantis išsilaisvinti

išsikraustyti iš proto ar nusižudyt,

jaučiu

kad tave išvarginau,

tavo uodega tarp kojų pabrukta

tačiau tai dar tik kontūrai.

manojo keršto:

tikrasis mano kerštas

tai eilėraštis.

Tu niekados manęs nepažinsi,

nes tavo ausys, šviesos neturinčios,

bėgančio laiko bus apkurtintos

o aš tuo tarpu – liežuvis

liepsnos

niekada nenustosiančios degti

ir deginti.

Vertimas iš slovėnų kalbos: 1977, Sonja Kravanja

Iš: Embers in the House of Night

[Šaltinis: https://www.poetryinternationalweb.net/pi/site/poem/item/5160/auto/Mikrofon-v-zidu]

Iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas

Knutas Skujeniekas:

Pienei, lapkritį žydinčiai

Jeigu žinai privalanti žydėti

Neklausk, ar laikas jau atėjo

Neklausk, ar laikas jau praėjo

Jeigu žinai privalanti žydėti

Klausyki tavyje skambančio balso

Kai tavo šaknis sutrikdo sakai

Kai tavo žaluma tave kankina

Klausyki tavyje skambančio balso

Pakelki savo geltonąją karūną

Sujauki planus ir kalendorius

Sujauki taisykles bei protus

Pakelki savo geltonąją karūną

Su tavimi, jaučiamės esantys namie

Tu žydi neprašyta

Tu žydi neprašydama

Su tavimi, jaučiamės esantys namie

[Šaltinis: Knuts Skujenieks: Seed in Snow. Lannan BOA Editions, 2016, iš latvių kalbos vertė Bitite Vinklers, iš anglų kalbos vertė Matas Geležauskas]

^[1] Šaltinis: https://www.marxists.org/archive/gorky-maxim/1934/soviet-literature.htm