COURAGE

ryšiai tarp kolekcijų

György Mészáros

Religija, Bažnyčios (bendruomenės) ir režimas 

„Religija yra opiumas žmonėms“ – tai viena iš dažniausiai cituojamų Karlo Markso frazių, tačiau ji dažnai kartojama be istorinio konteksto. Marksas siekė išanalizuoti religijos funkcionavimą bei jos ideologinį pobūdį, kuris padeda įtvirtinti hierarchines struktūras visuomenėje. Vėliau ši filosofinė analizė buvo naudojama kaip ideologinis instrumentas socialistiniams režimams formuojant savo politiką, nukreiptą prieš religiją ir Bažnyčią. Tiesa, vienas iš šios politikos kertinių akmenų buvo ateistinė ideologija, kuri neigiamai traktavo religiją socialistinės visuomenės kūrimo kontekste. Kita vertus, ateistinė politika buvo susijusi su labai sudėtingais istoriniais veiksniais ir socialinėmis aplinkybėmis, t. y. rėmėsi ne vien ideologija. Paminėtini šie svarbūs veiksniai: 

• Sovietų Sąjungos įtaka (skleidžiant antireliginę politiką, arba Rumunijos atveju kuriant gerus santykius su ortodoksine bažnyčia);
• milžiniška socialinė ir politinė Bažnyčios įtaka visuomenei iki 1945 m. (dėl valstybinės socialistinės ekonomikos vykdymo buvo nacionalizuotas Bažnyčios turtas);
• poreikis daryti įtaką kasdienių žmonių (ypač darbo klasės) ideologinei mąstysenai;
• poreikis kurti naują (kolaboruojantį) elitą ir pan. 

Politinę veiklą prieš religines bendruomenes lėmė politinės (kartais labiau nei ideologinės) priežastys. Šį teiginį pagrindžia faktai, jog religijos ir Bažnyčios santykis atskirose valstybėse ar skirtingais laikotarpiais buvo nevienodas. Per visą socialistinį laikotarpį Rytų ir Vidurio Europos regione neįmanoma išskirti vieno valdžios ir Bažnyčios santykių modelio. Pavyzdžiui, Rumunijoje po 1947 m. komunistų partija Rumunijos stačiatikių bažnyčią laikė sąjungininku, galinčiu padėti palaikyti gerus santykius su Sovietų Sąjunga stiprinant Rumunijos bažnyčios ir Rusijos stačiatikių bažnyčios santykius. Šie ryšiai buvo naudingi skleidžiant komunistinę ideologiją. Kita vertus, Katalikų bažnyčia Rumunijoje bei kitose šalyse buvo laikoma Vatikano politiniu agentu, todėl buvo smarkiai persekiojama. Skirtingos strategijos buvo formuojamos atskirų religinių bendruomenių atžvilgiu. Katalikų bažnyčia turėjo savo vadovą už socialistinio bloko ribų. Todėl popiežius buvo laikomas vienu iš svarbiausių režimo priešų, o tam tikri Katalikų bažnyčios vienuolių ordinai (jėzuitai, pranciškonai ir kt.) taip pat turėjo savo vadovaujančius centrus Romoje arba kitose Vakarų šalyse. Jie buvo traktuojami kaip „pavojingos užsienio (Vakarų) įtakos“ agentai. Mažiau pavojingomis buvo laikomos kitos Bažnyčios. Protestantų bažnyčia nebuvo centralizuota, o stačiatikių bažnyčios rėmėsi nacionaliniais patriarchatais, kurie išlaikė ryšį su visa ortodoksų bendruomene.

Aktualu pažymėti kitus su religija susijusius veiksnius. Pavyzdžiui, Kroatijos valstybės saugumo tarnybos religinių bendruomenių kolekcijoje minima, kad Bažnyčiai bandyta priskirti priešišką etninės neapykantos kurstymo veiklą. Nors tai yra tendencinga informacija apie bažnyčias, iš tiesų etniniai ir religiniai klausimai neretai būdavo susiję. Turkijos mažumos atvejis Bulgarijoje ne tik liudija šį ryšį, bet ir parodo režimo politikos kaitą kai kurių etninių ir religinių grupių atžvilgiu. 

Nepaisant įvairovės, galima išskirti keletą tipinių režimo strategijų ir keletą religinių bendruomenių (reaguojant į valdžios politiką) strategijų. Juolab religinės bendruomenės visose Vidurio ir Rytų Europos šalyse atliko svarbų vaidmenį kultūrinėje opozicijoje. Šios pamokos tikslas yra suprasti kai kurias būdingas socialistinio režimo strategijas religijos ir religinių bendruomenių atžvilgiu bei ištirti įvairius šių bendruomenių kultūrinio pasipriešinimo būdus.

Kontrolė ir ribojimai 

Kiekvienoje tirtoje socialistinėje valstybėje yra pastebima griežta režimo politika, kuria buvo siekiama kontroliuoti įvairias religines bendruomenes ir riboti jų veiklą. Nemažai Bažnyčios turto buvo nacionalizuota, religinio švietimo veikla buvo ribota, bažnytinė spauda buvo itin prižiūrima, netgi Bažnyčios hierarchijos klausimai buvo kontroliuojami. Religinių organizacijų ribojimo (švietimo ir pan.) klausimas visuomenei buvo pateikiamas kaip modernizacijos projektas, kuris atskiria valstybę ir Bažnyčią. Iš tikrųjų valstybė ir partija, palikdama labai mažai vietos autonomijai, vykdė griežtą religinių organizacijų kontrolę. Nors  valstybė deklaravo savo ir Bažnyčios atskyrimą, iš esmės buvo siekiama valdyti religines organizacijas. Asmenų laisvė praktikuoti savo religiją taip pat buvo varžoma. Viena iš tipinių ribojančių priemonių buvo tam tikrų bendruomenių panaikinimas. Rumunijos graikų katalikų bažnyčia buvo priverstinai įtraukta į Stačiatikių bažnyčią (žr. Doinos Cornea istoriją). Katalikų bažnyčios vienuolių bendruomenės buvo uždraustos arba itin ribojamos Čekoslovakijoje ir kitose sovietinėse respublikose. Mažesnės religinės bendruomenės ar judėjimai (dažnai vadinti sektomis) buvo laikomi nelegaliais (pavyzdžiui, Visuotinės baltosios brolijos grupės Bulgarijoje). Vengrijoje buvo leidžiama veikti tik trims vyrų vienuolių ordinams (benediktinams, pranciškonams ir pijorams) ir vienai moterų vienuolių bendruomenei (Mokyklos seserų). Kai kuriose kitose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje ir Jugoslavijoje, vienuolijoms leista veikti, tačiau jos buvo smarkiai ribojamos (pavyzdžiui, negalėjo turėti mokyklų). Valstybės saugumo tarnybos nuolat kontroliavo religines grupes ir dokumentavo „pavojingą“ jų veiklą (žr. Kroatijos valstybės saugumo tarnybos kolekciją bei čia). Vengrijos valstybės saugumo struktūros infiltruodavo šnipus religinių lyderių aplinkoje, o tai kūrė baimės atmosferą: nė vienas nebuvo tikras, ar kitas bendruomenės narys ar net lyderis neteikia saugumui ataskaitų apie vykstančius pokalbius ir veiklą (apie tai galite rasti informacijos. Vėliau kai kuriose šalyse buvo sukurti kiti, mažiau ribojantys, kontrolės mechanizmai, o tai ypač buvo būdinga stagnacijos laikotarpiui. Išrinkus popiežiumi Joną XXIII Vatikanas keitė savo politiką ir bandė bendradarbiauti su socialistinėmis šalimis: ši nauja politika buvo vadinama Vatikano Rytų politika (Ostpolitik). Vienas iš šios konsolidacijos pavyzdžių – Vinkovci savivaldybės asamblėjos religinių reikalų komisija, kuri prižiūrėjo religinių bendruomenių veiklą ir buvo Bažnyčios ir valstybės dialogo skatintoja. 

Nepaisant švelnesnių atvejų, daugumoje valstybių (ypač Sovietų Sąjungoje) represinė kontrolė išliko stipri net ir vėlyvuoju socializmo laikotarpiu. Kai kurioms bendruomenėms nebuvo leidžiama savarankiškai egzistuoti, jos buvo verčiamos jungtis prie kitų bendruomenių (pvz., jau minėta graikų katalikų bendruomenė Rumunijoje ar sekmininkų bendruomenė Latvijoje, kuri buvo priversta prisijungti prie baptistų bendruomenės ir pan.). Kai kurios bendruomenės buvo laikomos nelegaliomis sektomis.

Keliose šalyse valstybė kontroliavo ir katalikų vyskupų skyrimą bei jų veiklą. Vengrijoje kiekvienam vyskupui Bažnyčios reikalų tarnyba priskirdavo valstybės pareigūną, kad šis kontroliuotų vyskupų veiklą. Katalikų žargonu šie pareigūnai buvo vadinami „ūsuotaisiais vyskupais“ (katalikų kunigai paprastai nenešioja ūsų) ir šis pasakymas reiškė, jog neprofesionalus pasaulietis iš esmės vadovauja vyskupijai. 

Valstybė ir partija ne tik kontroliavo Bažnyčią, bet ir intensyviai vykdė antireliginę propagandą: kritikavo Bažnyčias, jų vadovus ir religinius įsitikinimus, esą jos klaidina ir išnaudoja žmones (žr. sovietinės antireliginės propagandos pavyzdžius).

Persekiojimas

Religijos kontrolė ir persekiojimas vyko vienu metu, o riba tarp šių dviejų veiklų ne visada lengvai nustatoma. Tačiau mirties bausmė, žudymas, deportacija, religinių lyderių ar žinomų bendruomenės narių kankinimas be jokios abejonės yra persekiojimas. Kai kurie ankstesniame skyriuje minimi kontrolės mechanizmai buvo lydimi nuolatinių persekiojimų: graikų katalikų prievartinis įtraukimas į Rumunijos stačiatikių bažnyčią; religinių ordinų Čekoslovakijoje ir Vengrijoje panaikinimas, kurį lydėjo deportacijos, perkėlimai ir kaltinimai. Religiniai lyderiai dažnai buvo teisiami parodomosiose bylose. Bene žymiausias buvo Józsefo Mindszenty teismo procesas Vengrijoje ir Alojzije Stepinaco teismo procesas Kroatijoje. Mindszenty buvo stiprus ir bekompromisis komunistinio režimo priešininkas ir tapo daugelio religinių bendruomenių pasipriešinimo simboliu.

Daugumoje šalių atviras persekiojimas buvo ryškesnis režimo pradžioje, taip pat šeštajame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, šiame dokumente apibūdinami religiniai lyderiai, nuteisti Kroatijoje 1944–1951 metais. Dvasininkai ir kiti religinių bendruomenių lyderiai ar nariai neretai būdavo įkalinami, kankinami, deportuojami ar užpuldinėjami gatvėje. Pavyzdžiui, Slovėnijos arkivyskupas Antonas Vovkas  1952 metais buvo užpultas ir padegtas komunistų aktyvistų. Net ir socializmo pabaigoje persekiojimas išliko stiprus (ypač Sovietų Sąjungos valstybėse), išliekant pavieniams mirties bausmių, žudymų ir kaltinimų atvejams. Pavyzdžiui, galima paminėti Jerzy Popiełuszko nužudymą 1984 metais.

Koegzistavimas ir kolaboravimas 

Nepaisant ribojimų ir pašalinimo grėsmės religinės bendruomenės socializmo sąlygomis ir toliau veikė. Šalia pasipriešinimo ir opozicijos (žr. tolesnį skyrelį) bendruomenės pasitelkdavo įvairius išgyvenimo, bendradarbiavimo ar net kolaboravimo būdus. Netgi sunkiomis sąlygomis mėginta ieškoti sambūvio būdų, o Lietuvos atveju tai rodo kunigo Tėvo Aliulio laiškas (1959 m.). 

Tėvas Vaclovas Aliulis

Koegzistavimo strategijos buvo šios: 

• efektyviai vykdyti išlikusių Bažnyčios institucijų ir organizacijų (bažnyčių, mokyklų, teologijos fakultetų, leidžiamų bažnytinių organizacijų ir komitetų) darbą;
• vykdyti atminties saugojimo veiklą, pavyzdžiui, archyvavimą (žr. Saksonijos bažnyčios archyvas ar Emilian Cioran Rumunijoje);
• remtis leidžiama spaudos ir leidybos veikla;
• pastatyti naujus ar atstatyti senus bažnyčios pastatus, pavyzdžiui, Juodoji bažnyčia Sibiu vietovėje. 

Juodoji bažnyčia Braşove

Juodosios bažnyčios restauracijos kolekcija (Black Church restoration ad hoc collection in Brașov) nušviečia ilgą ir įdomią istoriją, kurioje išryškėja labai skirtingos socialistinio režimo strategijos: ribojimai, kontrolė, tolerancija ir bendradarbiavimas. Ši istorija yra ir vienas iš retų atvejų, parodančių, kaip socialistinis režimas leido vietinei tautinei mažumai rodyti iniciatyvą ir kokie ryšiai kartais siejo religijas ir tautybes.

Kai kurie religiniai vadovai ir religijų atstovai rėmėsi ne vien išgyvenimo ir koegzistavimo strategijomis, bet ir bendradarbiavo su režimu (valdžios institucijomis, komunistų partija). Pavyzdžiui, keliose šalyse (Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje) buvo suburti katalikų kunigų judėjimai, kurių pagrindas buvo kurti valdžiai lojalią vietinę bažnyčią, priešišką Vatikanui ir vyskupams. Ši tendencija apėmė gana margas grupes: buvo kunigų, kurie noriai pritarė tam tikroms komunistinėms idėjoms, palaikė ryšius su komunistų partija per Antrąjį pasaulinį karą; buvo kunigų, kurie šantažo ir kankinimo būdu buvo priversti įstoti į šį judėjimą; buvo ir tokių, kurie jame dalyvavo  priešindamiesi vyskupams, ir galiausiai tokių, kurie tikėjo, kad šis kompromisas jiems padės išlaikyti tam tikrą autonomiją ir suteiks daugiau galimybių Bažnyčios veiklai. Kitas bendradarbiavimo metodas – būti valstybės saugumo tarnybų slaptuoju agentu Bažnyčios viduje. Po daugelio metų paaiškėjo, kad ne vienas Bažnyčios vadovas buvo slaptas saugumo agentas. Nors galima pažymėti, kad Vengrijos dvasininkai nebuvo itin dažni saugumo struktūrų informatoriai, tačiau registro duomenys yra įspūdingi: Vengrijos saugumo archyvo duomenimis, bažnyčių aplinkoje socializmo laikotarpiu veikė 1799 šnipai, o maždaug 1970 metais daugiau kaip 60 procentų Vengrijos episkopato sudarė informatoriai ir apie 80 procentų 1969 m. išrinktų arkivyskupų irgi buvo šnipai. Szilárdas Keresztesas, kuris 1988–2007 m. buvo graikų katalikų vyskupas, anksčiau dirbo saugumui. 

Šie kolaboravimo faktai kelia svarbias Bažnyčios ir visuomenės diskusijas apie tai, kaip vertinti socialistinį laikotarpį ir tuo metu susiskaldžiusias religines bendruomenes. Tie, kurie buvo persekiojami, ir tie, kurie prisidėjo prie persekiojimo, dažnai buvo tos pačios bendruomenės nariai. Aišku, kai kurie asmenys priešinosi kolaboravimui. Pavyzdžiui, Aurelis Cioranas atsisakė bendradarbiauti su „Securitate“, nepaisydamas valdžios pasiūlymo aplankyti savo brolį Paryžiuje.

Opozicija ir pasipriešinimas

Kardinolas József Mindszenty

Kai kurie pasipriešinimo ir opozicijos pavyzdžiai jau buvo pateikti. Pavyzdžiui, asmenys, kurie buvo nuteisti, kankinami ar nužudyti (pvz., Mindszenty and Popiełuszko), tapo atsparumo simboliais reiškiantis įvairioms kultūrinės opozicijos formoms.

Šventikas Jerzy Popiełuszko. Autorius: Erazm Ciołek

Persekiojimo ir griežtų ribojimų laikais daugelis religinių bendruomenių ir lyderių savo veiklą tęsė nelegaliomis formomis. Nelegali veikla daugybei bendruomenių tapo norma, pavyzdžiui, Jaunųjų kalvinistų kongregacija Pasarete (Vengrija). Vienuoliai ir vienuolės laikydavo slaptas mišias, organizuodavo susitikimus (pvz., su jaunimu, su kuriuo valdžios nurodymu buvo draudžiama dirbti), vykdydavo dvasines rekolekcijas, kurios buvo maskuojamos, pavyzdžiui, kaip išvykos į kalnus. Veikė slapti tinklai, vadovaujami nelegalių lyderių, plėtojama religinė savilaida ir daug kitų įvairių veiklos rūšių. Šie tinklai dažnai palaikė ryšius su užsienio religiniais centrais ir bendruomenėmis ir iš jų sulaukdavo pagalbos. Bandyta netgi bendrauti su Vakarų pasauliu (ir bažnyčiomis), tačiau tai buvo itin sunku dėl griežtos pasienio kontrolės.

Doinos Cornea lėlė, kurioje disidentė slėpdavo į užsienį kontrabanda gabenamus tekstus apie graikų katalikų bendruomenės Rumunijoje persekiojimus, – tai vienas iš pavyzdžių, parodančių, kaip kūrybiškai buvo sprendžiamos kai kurios problemos. Veikė ir kitos slaptos bendruomenės, pavyzdžiui, jau minėta Visuotinės baltosios brolijos ezoterinė grupė arba turkų mažuma Bulgarijoje (pastaroji itin kovojo dėl žmogaus ir religinių teisių).

Doinos Cornea lėlė Sigheto muziejuje Šaltinis: UB kolekcijos fotografijos COURAGE registre. Autorius: Cristian Pătrășconiu

Socializmo laikotarpiu atsirasdavo ir naujų bendruomenių. Vengrijoje veikė slaptas Cistersų vienuolynas, įkurtas Ödöno Lénárdo ir Ágnes Tímár, taip pat veikė Bokor Base bendruomenė, įkurta ir vadovaujama pijorų vienuolio György Bulányi. Pastaroji bendruomenė buvo plati ir svarbi, pateikusi alternatyvią katalikų tikėjimo praktiką mažose bendruomenėse. Ši bendruomenė taip pat priešinosi vietos katalikų hierarchijai ir Šventajam Sostui.

György Bulányi 1968 m., kuomet jis parašė savo veikalą „Keressétek az Isten Országát! – KIO“ („Ieškok Dievo valstybės“)

Daugelis disidentų, kurie vykdė slaptą religinę veiklą arba buvo šių bendruomenių lyderiai, buvo įkalinti, ištremti ar net nubausti mirtimi. Kunigas Ödönas Lénárdas, Cistersų vienuolyno Kismaroje įkūrėjas, savo šalyje buvo kalintas ilgiausiai. Jo susirašinėjimas su broliu rodo išlikusį dvasinį pasipriešinimą per visus kalėjimo metus.

Religinę opoziciją dažnai palaikė užsienio atstovai. Emigracijos dvasininkai ir kai kurios organizacijos bandė politiškai paveikti religines grupes ir skatinti religines teises socialistinėse šalyse. Tačiau ši pagalba ne visada palankiai buvo priimama religinių bendruomenių narių socialistinėse šalyse, ką, pavyzdžiui, rodo Šviesos akcijos  („Action of Light“) organizacijos pavyzdys. Latvijos atveju kai kurie tikintieji ir dvasininkai kritikavo Latvijos emigrantų bendruomenių veiksmus bijodami, kad valdžios institucijos už bendradarbiavimo bandymus pradės persekioti ar vykdyti griežtesnę kontrolę.

Rumunijos Romos katalikų arkivyskupo Árono Mártono gyvenimas atskleidžia skirtingas persekiojimo, ribojimų ir sambūvio su režimu formas. 1956 m. jam buvo paskirtas namų areštas iki pat 1967 metų. Vėliau Mártonas ryžtingai tęsė savo veiklą ir tapo vienijančiu Rumunijos rezistencijos simboliu – padėjo mažinti religines ir etnines priešpriešas.

Vėlyvojo socializmo laikotarpiu kaip švelnesnė opozicijos forma reiškėsi pavieniai katalikų bendruomenės judėjimai, pavyzdžiui, katalikų charizmatų ar fokoliarų. Nors jie išliko gana nepriklausomi nuo Bažnyčios hierarchų, dvasininkai ir vyskupai nebuvo neigiamai prieš juos nusiteikę. Šios bendruomenės, turėjusios gana savarankiškas organizacijas, atstovavo kontrakultūrinėms erdvėms vėlyvuoju sovietmečiu. Vengrijos Istváno Kamaráso kolekcija plačiai atskleidžia šių judėjimų gyvenimą ir devintojo dešimtmečio sociokultūrinį bei religinį kontekstą šalyje. 

Slaptai parengtos ir platinamos religinės publikacijos buvo bendra kultūrinės opozicijos praktika. Slovakijos savilaidos kolekcija  ir Katalikų spauda Lietuvoje yra geri religinės savilaidos socialistinėse valstybėse pavyzdžiai. Dėl gana aukštos leidinių kokybės religinė savilaida atkreipė ne tik tikinčiųjų, bet ir inteligentijos dėmesį. Pavyzdžiui, katalikų opozicijos tinklo laikraštyje „Rūpintojėlis“  buvo paskelbtas straipsnis apie literatūros raidą sovietinėje Lietuvoje.

Keletas kitų iniciatyvų parodo buvusius disidentinės inteligentijos ryšius su religine opozicija. Pavyzdžiui, Lietuvoje pas Tėvą Stanislovą lankydavosi nemažai inteligentų. Jo restauracijos darbai kartu su filosofine kultūra kūrė tam tikrą alternatyvą sovietinei tikrovei.

Tėvas Stanislovas

Ši netiesioginė opozicija (susijusi ne tik su religiniu pasipriešinimu), kuri reiškėsi įvairiomis formomis, padėjo kurti alternatyvias autonomijos, laisvės ir opozicijos kontrakultūrines erdves, ypač tai buvo ryšku silpnėjant režimui. Pavyzdžiui, minėta kun. Stanislovo veikla ar įvairi meninė veikla (pvz., Lenkijos krikščioniškosios kultūros savaitės ir meninkų kunigystė).

Religiniai įvykiai suteikdavo nemažai galimybių netiesiogiai pasisakyti prieš sistemą. Pavyzdžiui, Vengrijos jaunimo Nagymaros suvažiavimas buvo gana tipinis tokios laikysenos pavyzdys. Suvažiavimas rėmėsi religiniu turiniu (be tiesioginių politinių konotacijų), tačiau transliavo visiškai kitokią moralę, nei skelbė komunistų partija, ir taip išreiškė alternatyvaus jaunimo judėjimo patirtis, kurios gerokai skyrėsi nuo komunistinio jaunimo patirties.

Užduotys:

• Įrašykite sąvoką „religinė veikla“ („religious activism“) į registro paieškos sistemą ir pagal gautus rezultatus konkrečiais pavyzdžiai pabandykite apibūdinti pamokoje pateiktas skirtingas strategijas: opoziciją ir pasipriešinimą (slapti susitikimai, nelegalios bendruomenės, religinė savilaida, kankinystė, bendravimas su užsieniu, bendruomenių ir judėjimų organizavimas); „minkštąją“ opoziciją (netiesioginė religinių judėjimų opozicija, meninės veiklos, įvykių archyvavimas ir dokumentavimas); kolaboravimą (režimui draugiškos kunigų organizacijos, šnipinėjimas religinėse bendruomenėse, vadovavimasis valdžios nurodymais religinių klausimų atžvilgiu); „minkštąjį“ kolaboravimą ir koegzistavimą (bendradarbiavimo su valdžia formos, dialogo formos). Minėta veikla taip pat gali būti skirstoma pagal skirtingas strategijas.
• Pabandykite registre rasti savo šalies religinių leidinių ir savilaidos (samizdat) pavyzdžių. Pateikite trumpą tokių leidinių pristatymą, pabandykite surasti informacijos apie juos ir kituose šaltiniuose (ne registre). Savo pristatyme naudokite ir informaciją, kurią sužinojote pamokoje apie savilaidą. 
• Susipažinkite su Juodosios bažnyčios (Black Church) aprašymu registre ir kūrybingai bei vizualiai reprezentuokite įvairias šios bažnyčios istorijoje pateikiamas skirtingas strategijas, kurių ėmėsi režimo ir religinės bendruomenės atstovai. 
• Surinkite skirtingas nuomones apie religines grupes savo aplinkoje (šeima, draugai, pažįstami ir pan.) ir padedami savo mokytojo apibūdinkite skirtingą jų požiūrį į religiją (pvz., priešiškumas religijai, pagarba labdaros veiklai, pagarba skirtingoms nuomonėms, stipri priklausomybė konkrečiai religinei grupei, konkrečios dominuojančios religinės grupės elgesys su kitomis grupėmis, abejingumas religijai, religijos ir (arba) religinės veiklos suvokimas kaip žalingų visuomenei ir pan.), šių nuomonių santykį su teise į tikėjimo laisvę ir pagarba religiniam pliuralizmui. Pabandykite nustatyti skirtumus ir panašumus tarp šių nuostatų ir tuometinio režimo požiūrio į religiją bei religines grupes.
• Pasirinkite tipinius vaidmenis, kurie buvo pateikti pamokoje (persekiojamas vienuolis, kolaborantas, kankinys, sambūvio su režimu siekiantis religinis lyderis ir pan.), ir su mokytojo pagalba žaisdami imituokite galimą diskusiją tarp šių personažų. Diskusijai iš anksto paieškokite argumentų, kurie liudytų skirtingų strategijų pranašumus, trūkumus ir moralines nuostatas, kurias naudotumėte savo personažų pozicijai pagrįsti. 
• Grupinis projektas: surinkite informaciją apie savo gyvenamosios vietovės (miesto, šalies) religines bendruomenes, įdomias ir svarbias šių bendruomenių istorijas socialistinės eros metais (naudokitės įvairiais dokumentais, skaitykite literatūrą, atlikite interviu ar pan.) ir parenkite socialistinio laikotarpio religinę opoziciją įprasminantį projektą. Projektas gali būti įvairių formų: meno kūrinys, specialus minėjimas, vieša paskaita, apskritojo stalo diskusija, nedidelė paroda, muzikinis atlikimas ir pan.). 
• Susipažinkite su šia kolekcija (žr. nuorodą) ir identifikuokite pavyzdžius, kurie rodo skirtingas strategijas, aptartas šioje pamokoje.