COURAGE

ryšiai tarp kolekcijų

Károly Kiss

Pilietinė drąsa: savilaida kaip civilizuoto pasipriešinimo priemonė ir forma socializmo epochoje

Laikas ir erdvė, apibrėžimas

Šioje pamokoje nagrinėjami savilaidos leidiniai ir jų poveikis socialistinio bloko (Sovietų Sąjungos ir Vidurio bei Rytų Europos) šalyse nuo 6-ojo iki 9-ojo dešimtmečio. Savilaida laikytini politiniai ir meniniai literatūros kūriniai, paskelbti vengiant cenzūros ir išleisti nepriklausomai nuo valdžios institucijų ir kontroliuojančių įstaigų priežiūros. Terminas savilaida yra rusų poeto Nikolajaus Glazkovo sukurto termino samizdat (rus. sam sebja izdat – liet. savo paties leidykla) vertinys.

Vienpartinės valstybės komunikacijos tikslas: įgyvendinti ideologinės-kultūrinės sferos ir žiniasklaidos kontrolę

Socializmo laikotarpiu Vidurio ir Rytų Europos šalyse vienpartinė valstybė įtvirtindavo savo pranašumą beveik visose žmonių gyvenimo srityse, kartu ir intelektualų pasaulyje. Nuo Lenkijos iki VDR, nuo Vengrijos iki Bulgarijos, nauji užsienio kultūros darbai ir idėjos buvo prieinami tik kontroliuojamais informacijos kanalais. Šalies valstybinė televizija ir radijas, valstybinė spauda ir leidyba rėmėsi nuolatine savicenzūra – valstybės ideologiją atitinkančia kalbėsena. Oficialūs informacijos kanalai transliavo vadinamąją minkštąją ar kietąją propagandą, skirtą konkrečiai tikslinei grupei. Vyriausiuosius redaktorius skirdavo partinė valdžia taip visiškai kontroliuodama kultūrinį ir dvasinį gyvenimą. Šie procesai yra nurodyti pamokoje, kurioje aprašoma cenzūros ir savicenzūros veikla^[1].

^[1] Pirmoji užduotis: surinkti informaciją apie tai, ką minėtu laikotarpiu žiūrėjo, skaitė, klausėsi ar kokiuose kultūriniuose renginiuose lankėsi  tavo šeima, pažįstami, tėvai, seneliai. Atlikdami užduotį klasėje ar neakivaizdiniu būdu, analizuokite kultūros ir informacijos tinklą, kuris formavo šių kartų asmenų gyvenimus.

Savilaidos kūrėjai ir laisvo pasirinkimo lygmenys

Savilaida suteikė galimybę plačiau (už valdžios kontroliuojamos sferos) skleisti demokratines politines vertybes ir intelektinius pasiekimus, taip pat alternatyvius kultūros modelius. Šių leidėjų įsitikinimu, teisė į laisvą mąstymą ir laisvas diskusijas yra labai svarbi. Žmonėms, kurie kūrė savilaidą^[1], klausimas, kada ir kaip jie buvo laisvi, buvo esminė vertybė. Šią veiklą skatino istoriniai ir politiniai įvykiai (Berlyno revoliucija, 1956 m. Vengrijos sukilimo pralaimėjimas, 1968 m. Prahos pavasaris, 1968-ųjų studentų judėjimai, 80-ųjų „Solidarumo“ judėjimas ir pan.), kurie buvo reakcija į nuolatinę kontrolę (Nicolae Ceauşescu sistema Rumunijoje, Ericho Honeckerio era VDR ar Jánoso Kádáro era Vengrijoje). Pasipriešinimą galėjo skatinti individuali intelektualinė branda, vykusios diskusijos tarp pasipriešinime dalyvavusių žmonių. Taigi asmuo, gyvenantis diktatūros sąlygomis suvokė, kad šios vertybės yra svarbesnės negu vien gyvenimas taikos sąlygomis^[2].

Savilaida leido išreikšti nuomonę, kuri buvo kitokia nei režimo skleidžiama nuomonė, taip pat sudarė galimybę kurti alternatyvias, kritiškas politines kultūras, išreikšti rašytojų puoselėjamas vertybes. Rašymas savilaidai buvo patrauklus dėl autonominio intelektinės kūrybos potencialo. Toks rašymas buvo laikomas prestižiniu siaurose kultūrinėse terpėse (subkultūrose), o kartu stiprino jų dalyvių vienybės jausmą. Jo įtaka intelektualiajai subkultūrai buvo reikšmingesnė už jos įtaką konkrečios šalies oficialiajai kultūrai. Režimo atstovai savilaidai skyrė ypatingą dėmesį, nes ji suteikė galimybę plėtoti opozicinę politinę kultūrą, kuri iki tol mažiau reiškėsi. Savilaida kritikavo socialistines valstybes, sutrikdydama valdžios komunikaciją, kuri siekė įtvirtinti dominavimą visose srityse.

Valdžios santykiai su savilaida

Valdžios reakcija į savilaidos reiškinį buvo labai įvairi ir atskirose valstybėse bei įvairiais laikotarpiais skyrėsi.

Stalinizmo sąlygomis ir dar dešimtmetį po jo režimas aktyviai persekiojo savilaidos kūrėjus. Veiksmai prieš opozicines idėjas 8-ajame ir 9-ajame dešimtmetyje pamažu tapo nuosaikesni, ir kritinės idėjos socialistinėje kasdienybėje plito vis įvairesniais būdais. Kadangi tuo metu socialistinės šalys skleidė taikų sambūvį su kapitalistiniu pasauliu, komunistiniai režimai vykdė atsargesnę politiką, atsisakydami žiaurių represijų prieš opoziciją, nes nenorėta įgyti neigiamos reputacijos Vakarų valstybių akyse. Pavyzdžiui, Vengrijoje antroje 9-ojo dešimtmečio pusėje kruvinas ir didelio masto policijos smurtas buvo retas (nors 8-ajame dešimtmetyje toks smurtas regiono šalyse buvo gana dažnas). Vienas savilaidos kūrėjų Bálintas Nagy rašė: „Tai buvo viešumo gynimas, jie nepriėmė šio didelio hoo-ha.“ Savilaidos mastas, auditorija ir reikšmė taip pat keitėsi. Šis poveikis priklausė nuo šalies represijų masto, nuo dominuojančio požiūrio į tuos, kurie kitaip galvojo, taip pat nuo savilaidos paplitimo. Pavyzdžiui, Vengrijoje didžiausias platinamas savilaidos laikraštis „Beszélő“ turėjo 2000 egzempliorių, o Lenkijos leidinys „Solidarność“ buvo išleistas 500 000 egzempliorių tiražu. Tokios šalys kaip VDR, Čekoslovakija ir Rumunija palaikė griežtas komunistines represijas iki pat paskutinių komunistų partijos ir tuometinio režimo gyvavimo metų.

Kokios valdžios atsakomosios priemonės buvo taikomos savilaidos kūrėjams?

Savilaidos kūrėjus valdžia stengėsi akylai stebėti, vyko nuoseklus jų persekiojimas (pvz., 10–12 žmonių operacinės komandos įsiverždavo į jų namus bet kuriuo paros laiku, buvo slapta klausomasi pokalbių namuose ar telefonu, kai kurie kūrėjų bendražygiai buvo saugumo šnipai, rašę apie juos ataskaitas). Policijos kriminalizuojamų veiksmų (pvz., klastotės, kurstymai, išprovokuotos muštynės, pavojingi sumušimai ir pan.) atidavimas teisminiam nagrinėjimui buvo subtilesnė bauginimo forma nei politinės bylos iškėlimas, nes persekiojamas asmuo viešai buvo traktuojamas tiesiog kaip nusikaltėlis (pvz., šešiems mėnesiams kalėjimo nuteistas Gáboras Demszky net trejus metus buvo priverstas sustabdyti savo veiklą). Gyvenimo sąlygų bloginimas taip pat buvo efektyvi kovos prieš opoziciją priemonė: asmenys, kurie rašė ar spausdino savilaidos būdu, rizikuodavo prarasti darbą, jie būdavo reguliariai suimami ir trumpam laikomi areštinėje, atimamas pasas, jų teisės ribojamos įvairiomis administracinėmis priemonėmis, kai kurie netgi buvo uždaromi į psichiatrijos ligonines.

Partinė valdžia savilaidą identifikavo kaip grėsmę, nes formuojant nepriklausomą nuo partijos politinę nuomonę brendo nuo partijos nepriklausoma politinė kultūra. Dėl šių priežasčių valdžios atstovai siekė paveikti mažas intelektualų grupes. Nors režimas negalėjo visiškai užkirsti kelio opoziciniams veiksmams, jis siekė skaidyti ir riboti opoziciją, neleisti formuotis alternatyviems informacijos ir nuomonės kanalams. Kai kuriems kūrėjams buvo siūlomas kompromisas: atsisakius rašyti ir skelbti tekstus savilaidos ar net užsienio leidiniuose, įgyti daugiau galimybių oficialiai skelbti savo tekstus legaliai (aišku, prižiūrint jų turinį). Šis kurstymo metodas, vadinamas „saliamio taktika“ (arba „dešros taktika“), tam tikrais atvejais leido režimo atstovams stiprinti savicenzūrą, net nevykdant atviros cenzūros. Savicenzūra reiškė sąmoningą valdžios draudžiamų temų, klausimų vengimą. Tokiu būdu buvo užtikrinamas režimo ir intelektualų ryšys, išlaikant minties raiškos ir pliuralizmo iliuziją visuomenės gyvenime.

Savilaidos kūrėjai kovojo prieš tokias apraiškas siekdami dirbti ir reikšti necenzūruotas mintis, gyventi nekonformistinį intelektualų gyvenimą. Jų pateikiama alternatyva skatino platesnę opoziciją režimui. Kartu jie žinojo, kad jų kūryba pasieks siaurą auditoriją, nebus masinė ir tik blogėjanti visuomenės finansinė padėtis bei gyvenimo lygio nuosmukis sukurs politines galimybes jų alternatyvioms idėjoms.

Techninės savilaidos priemonės

Leidžiant „samizdato“ kūrinius buvo reikalinga tam tikra techninė infrastruktūra, kuri apėmė leidinio parengimo, kūrimo ir platinimo procesą.

Formos požiūriu savilaida galėjo būti ranka rašomas laikraštis, taip pat naudojant anglies popierių parengtas leidinys, rašomąja mašinėle arba rotatoriumi (mimeografu) parašytas tekstas. Jis netgi galėjo būti spausdinamas spaustuvėje.

Vasylis Stusas: Džiaugsmingos kapinės (The Merry Cemetery)

Šalia ranka rašytų kopijų savilaidos kūriniai dažnai buvo kopijuojami rašomąja mašinėle. Režimas siekė identifikuoti kūrėjus, todėl pagal rašomosios mašinėlės teksto spausdinimo bruožus neretai atsekdavo savilaidos veiklą. Vėliau leidinių kopijavimui buvo pasitelkiami rotatoriai. Jie pagreitino gamybos procesą, nes pagrindinį tekstą, parengtą rašomąja mašinėle, leido nesunkiai kopijuoti sukant būgną.

Kitas tipiškas kopijavimo būdas buvo „ekraninis spausdinimas“ („screen-printing“), kuris buvo atliekamas „rėmo“ technikos („ramka“) pagalba: tekstas buvo kopijuojamas nuo ištempto per rėmą trafareto. Savilaidos leidėjai turėjo naudotis primityviomis priemonėmis (nuotraukų rėmeliais, „ekraninio spausdinimo“ nailonu, spaustuviniais dažais, rašalu, trafaretais ir kt.). Produktas buvo gana prastos kokybės, tačiau dėl jo svarbaus turinio net sunkiai skaitomi tekstai turėjo didelę paklausą. Ši spausdinimo technika plito iš Lenkijos į Vengriją. Iš Vakarų kontrabanda gabenami trafaretai, „ofsetinės“ mašinos („offset machines“), popierius ir kitos priemonės buvo labai vertinami.

Devintajame dešimtmetyje buvo atvejų, kai bandyta apgauti savilaidos tekstus leidžiančius asmenis parūpinant jiems spausdinimo priemonių kaip „dovaną“, taip sužinant savilaidos grupę sudarančių asmenų skaičių ir kitą informaciją. Aktyvistai šias „dovanas“ neretai priimdavo (pvz., popierių, rašalą, kuris, buvo sakoma, yra pavogtas, bet iš tikrųjų parūpintas teisėsaugos), tačiau ilgainiui suprato, jog reikia jų vengti ir naudoti savo spausdinimo būdus tiražuojant leidinius.

Rašant, gaminant, saugant ir platinant savilaidos literatūrą buvo reikalinga nuolatinė konspiracija (slaptas veikimas). Išviešinimas buvo įmanomas bet kuriame proceso etape, todėl leidėjai ir platintojai gerai žinojo apie valdžios sankcijas, jeigu būtų susekti. Atsižvelgiant į tai, užduotys būdavo paskirstomos atskiroms grupėms ir asmenims, buvo imamasi įvairių atsargumo priemonių vengiant režimo kontrolės.

Savilaidos kūryba būdavo aptariama menininkų rateliuose. Būtent juose išreiškiamos idėjos vėliau tapo opozicinių partijų idėjiniu pagrindu. Šios grupės buvo stebimos, o ataskaitas apie jų veiklą teikdavo slaptieji agentai. Informacijos apie tai galima rasti COURAGE registre ir Mozgó Világ tinklalapyje.

Dauguma tekstų buvo rašomi anonimiškai, naudojant slapyvardžius, nes tie, kurie turėjo oficialų darbą, bijojo jį prarasti. Vėliau tekstai dažniau buvo rašomi tikraisiais autorių vardais (pvz., 1978 m. Vengrijoje).

Išleisto savilaidos teksto platinimas buvo ne mažiau sudėtingas procesas. Ledinių pasiskirstymas vyko vadinamosiose savilaidinėse parduotuvėse – dažniausiai žmonių butuose, tačiau neretai jų buvo galima įsigyti darbovietėje, bibliotekoje ar universitete. Sugavus leidėjus ar platintojus ir pasitelkus oficialius liudytojus, rankraščiai, tekstai ir knygos buvo konfiskuojami. Todėl kiekvienas tekstų puslapis buvo žymimas ir registruojamas, kad policija ar saugumas negalėtų prirašyti papildomos informacijos, įtraukti kompromituojančios informacijos. Savilaidos paskirstymas taip pat buvo anonimiškas, klientų vardai buvo žymimi inicialais ar slapyvardžiu. Leidiniai buvo paklausūs tarp intelektualų, todėl už jų platinimą netgi buvo galima užsidirbti pragyvenimui. Tačiau valdžios vykdoma paieška neretai atnešdavo finansinių nuostolių tiek gamintojams, tiek platintojams.

Savilaidos leidinių bruožai

Savilaidos tekstai pasižymi žanrų įvairove: tai gali būti kelių puslapių tekstas, išsamios politinės, sociologinės ir filosofinės studijos, romanai, analitinė medžiaga. Pagal turinį galima išskirti maždaug 16 savilaidos leidinių kategorijų – nuo naujienų iki pornografijos. Vyravo trys pagrindinės temos: 1) marksistinių teiginių kritika; 2) liberalios idėjos ir žmogaus teisės; 3) patriotinio ir nacionalistinio turinio tekstai. Socialistinio laikotarpio pabaigoje pastaroji tema tapo svarbiausia, o jos turinys apėmė ir nacionalines, ir žmogaus teises.

Politiniai įvykiai ir jų vertinimai, kuriuos valdžios institucijos laikė tabu, buvo tipiniai. Pavyzdžiui, nuomonės apie 1956 m. revoliuciją Vengrijoje, judėjimai „Chartija 77“, „Solidarumas“ ir kt. Taip pat atsirado ir daugėjo temų, susijusių su religija, skurdu, socialine atskirtimi, nacionaliniais klausimais, mažumų padėtimi, politinėmis ir idėjinėmis alternatyvomis. Opozicijos solidarumo ir bendruomenės formavimo klausimai irgi buvo aptariami, todėl režimas tai siekė stabdyti. Pavyzdžiui, 1984 m. Vengrijos socialistinės darbininkų partijos (MSZMP) centrinis komitetas nusprendė apriboti „mažos, bet stiprios politinės opozicijos“ veiklą. Veiksmus, nukreiptus prieš savilaidos žmones, stebėjo net aštuoni žmonės iš CK, o tai rodo, kokia svarbi režimui buvo ši problema. Reaguodami į tai, laisvosios literatūros kūrėjai netgi svarstė Sovietų Sąjungos ir kitų socialistinių šalių ateities klausimą, valstybės apsaugos ir teisingumo ryšį, kritikavo pagrindinius politikus. Buvo daug diskusijų apie cenzūrą ir savicenzūrą, intelektualų konformizmą ir režimą.

Pirmas savilaidos žaidimas

Veiklos trukmė: jeigu veikla atliekama kaip užklasinė, trukmė gali būti viena ar daugiau savaičių, priklausomai nuo dalyvių skaičiaus.

Žaidimo taisyklės: žaidimas gali būti atliekamas tik mokykloje ir tik dalyviai žino apie šį žaidimą, įskaitant prižiūrintį mokytoją. Smurtiniai veiksmai neleidžiami, dalyviai turi būti sąžiningi vienas su kitu. Jei esate sugautas, turite nusileisti ir įvardyti, kada, kas ir kaip atsitiko!

Įsivaizduokite, kad esate kuo nors nepatenkintas (rašykite ant kortelių, pvz., spaudos laisvė, nuomonės laisvė, represijos, demokratijos trūkumas, religijos laisvė, vienos partijos sistema ir pan.).

Kad visi susipažintų su jūsų kortelėje įvardyta problema, ją apibendrinkite trimis sakiniais ir pašnabždėkite šalia esančiam žmogui į ausį. Tada jis lygiai taip perduos šią problemą šalia esančiam kitam asmeniui ir t. t., kol paskutinis asmuo, išklausęs informaciją, praneša, kas jam buvo pasakyta, o jūs galiausiai atskleidžiate pradinį pareiškimą. Žaidimas įrodo, kad žodinis bendravimas dažnai iškreipia informaciją, susijusią su problemomis.

Paskui ištraukite kitą kortelę ir pagalvokite apie tai, kaip galėtumėte tiksliau perduoti savo idėją kitiems.

Mokytojas atlieka režimo vaidmenį – jis turi teisę netiesiogiai patikrinti kuprines, stalus, paltus (2 kartus per savaitę). Jei randa informaciją, pagal kurią galima identifikuoti mokinį, šis yra šalinamas iš žaidimo.

1) Užsirašykite savo idėją tiek kartų, kiek yra dalyvių. Galite žaisti tik mokykloje, o kitų mokinių užduotis yra jus stebėti. Jeigu sugauna – pralaimite.

2) Stenkitės, kad kiti moksleiviai galėtų šią informaciją kopijuoti, bet jei mokytojas atskleidžia, ką kopijuojate, vadinasi, kažkas jus išdavė, ir iškrintate iš žaidimo. Kuo daugiau mokinių įsitrauks, tuo daugiau taškų gausite.

3) Jei kas nors jus pastebi kalbantis šia tema – iškrintate iš žaidimo.

4) Savaitės pabaigoje pabandykite paskleisti savo idėjas visoje mokykloje. Jei sugauna jūsų platinamus lankstinukus, iškrintate iš žaidimo.

5) Įvertinkite, kiek mokinių iškrito per žaidimo laiką (savaitę ar mėnesį ir pan.) ir ar kas nors pasimokė iš kitų klaidų. Taip pat turėtumėte apsvarstyti, kokiais metodais gaminote ir platinote šią informaciją.

Po diskusijos susipažinkite su COURAGE duomenų baze ir raskite sąsajas tarp žaidimo ir realybės.

Antras savilaidos žaidimas

Žaidimo eiga: išsirinkite tris asmenis. Kiekvienas turi pasirinkti dešimtmetį (tikslų dešimtmetį ar dešimtmečius parenka mokytojas, nes situacija įvairiose šalyje buvo skirtinga).

Grupės turėtų parengti savilaidos SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių) analizę: kodėl vertėjo pradėti kurti savilaidos leidinį? kokią riziką patyrė? kas grasino kūrėjams? ir pan. Atlikę analizę, parenkite pristatymą ir apibūdinkite nurodytą laikotarpį vieni kitiems. Nuspręskite, ar jums reikėtų tokio pobūdžio leidinio, ir jei taip, – kaip organizuoti leidybą ir platinimą.

Trečias savilaidos žaidimas

Naudodamiesi registro duomenų baze suraskite mažiausiai tris savilaidos atvejus ir tris žmones iš nurodyto laikotarpio. Atlikite tyrimo medžiagos pristatymą ir naudodamiesi rastais duomenimis (istoriniais faktais) išnagrinėkite, kokie buvo bendri skirtingų socializmo laikotarpių bruožai, koks valdžios poveikis buvo būdingas visiems dešimtmečiams.

^[1] http://cultural-opposition.eu/courage/display/n12768 – nuoroda į medžiagą apie parodą, kurioje ši tema yra išsamiai pristatoma, taip pat galima susipažinti su iš parodos medžiagos paskelbtu leidiniu; http://cultural-opposition.eu/courage/display/n175 – Kroatijos archyvų kolekcija su savilaidos veikla; http://cultural-opposition.eu/courage/display/n12378 – Čekijos Vokno savilaidos medžiaga; http://cultural-opposition.eu/courage/display/n3976 – Čekijos ir Lenkijos savilaidos prieiga.

^[2] Raskite analogų savo šalies kūrėjų ir savilaidos rašytojų gyvenime, pvz.: Gáboro Klaniczay privati kolekcija http://cultural-opposition.eu/courage/display/n42006, http://cultural-opposition.eu/courage/display/n27190