1987 m. lapkričio 13-14 d. vykęs 11-tas Lietuvos dailininkų kongresas buvo reikšmingas ne tik dailininkams, bet ir kitoms sovietinės Lietuvos inteligentijos grupėms, kurios pradėjo vis garsiau reikšti savo poziciją istorinės atminties, modernizmo ir istorinio paveldo klausimais. Kongreso metu pranešėjai kalbėjo apie būtinybę rengti daugiau meno parodų; kultūros ir meno lauko suaktyvinimą; meno kritikos demokratizavimą; šiuolaikinio meno pritaikymą prie globalaus konteksto; platesnį dialogą su užsienio valstybėmis. Šio kongreso metu buvo pakeista visa senoji Lietuvos dailininkų sąjungos valdyba, į kurią atėjo nauji žmonės (pav. Bronius Leonavičius, Arvydas Šaltenis), kurie po kelių mėnesių tapo vienais iš Sąjūdžio lyderių. Ardvydas Šaltenis šį kongresą pavadino „revoliucingu dailininkų suvažiavimu <…>, kuris visuomenėje buvo pastebėtas“ (see http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-25-arvydas-saltenis-nereikia-meluoti-grazinti-pudruoti-tikroves/146626) ir turėjo įtakos Sąjūdžio formavimuisi.