Meilutė Julija Lukšienė yra kilusi iš žymios, aktyviai Lietuvos kultūriniame gyvenime veikusios šeimos. 1931 m. ji baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, 1942 m. – Vytauto Didžiojo universitetą Kaune, įgydama Lietuvių literatūros specialybę. Iš pradžių ji dirbo mokytoja ir dėstytoja universitete, nuo 1951 m. iki 1958 m. ji buvo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėja. 1958 m. ji buvo apkaltinti buržuaziniu požiūriu į lietuvių literatūrą ir praeities idealizavimu, todėl buvo atleista iš darbo. Nepaisant to, ji tęsė savo tyriamajį darbą. M. Lukšienė buvo įsitraukusi į nesovietinės visuomenės tinklus, kurie siekė išsaugoti Lietuvos architektūrinį ir kultūrinį paveldą.  

1988 m., turėdama didelį autoritetą kultūrinės inteligentijos tarpe, ji buvo išrinkta į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Ji vadovavo švietimo reformos grupei, rengė švietimo koncepciją.

Meilė Lukšienė siekė sukurti moksliškai pagrįstą demokratinio ugdymo metodologiją, kurioje būtų apjungti humanitariniai ir socialiniai mokslai. Jos tyrimai apėmė pedagogiką, literatūrą ir kultūrologiją. Jos ugdymo modelis buvo panaudotas kuriant Lietuvos švietimo koncepciją (1992).