Kolekcija suteikia daug naudingos informacijos apie Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto politiką lietuvių inteligentijos ir nacionalinio kultūrinio paveldo atžvilgiu. Kolekcijoje saugomi dokumentai apima dramatiškiausią Sovietinės Lietuvos istorijos laikotarpį.
Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto kolekcija (1944 – 1953)
Kilmė ir kultūrinė veikla
Kolekcija saugoma Lietuvos komunistų partijos archyve, kuris yra Lietuvos Ypatingojo archyvo skyrius. LKP CK archyvą ėmė kaupti 1940 m. Iki 1946 m. dokumentai buvo saugomi specialiame CK archyve, po 1946 m. visos bylos buvo perduotos LKP archyvui, kuris veikė, kaip Lietuvos komunistų partijos istorijos instituto padalinys. Būtent nuo tų metų CK reguliariai perduodavo dokumentus archyvui. Archyve saugomi dokumentai buvo visuomenei ir didžiajai… Skaityti visą
Kolekcija saugoma Lietuvos komunistų partijos archyve, kuris yra Lietuvos Ypatingojo archyvo skyrius. LKP CK archyvą ėmė kaupti 1940 m. Iki 1946 m. dokumentai buvo saugomi specialiame CK archyve, po 1946 m. visos bylos buvo perduotos LKP archyvui, kuris veikė, kaip Lietuvos komunistų partijos istorijos instituto padalinys. Būtent nuo tų metų CK reguliariai perduodavo dokumentus archyvui. Archyve saugomi dokumentai buvo visuomenei ir didžiajai daliai mokslininkų, istorikų neprieinami. Archyvo fondais galėjo naudotis tik partijos instituto darbuotojai. Situacija iš esmės pasikeitė po 1990 metų. 1991 m. Partijos istorijos institutas buvo likviduotas, o archyvo pavadinimas pakeistas į Lietuvos visuomeninių organizacijų archyvą. Archyve saugomi dokumentai, tarp kitų ir LKP CK dokumentai (fondas nr.1771), tapo prieinami visuomenei ir tyrėjams. (LKP CK dokumentų fondas yra vienas populiariausių Lietuvos istorikų ir užsienio mokslininkų tarpe.) 2001 m. archyvas buvo dar kartą reformuotas ir tapo Lietuvos Ypatingojo archyvo padaliniu.
Kolekcija suteikia daug vertingos informacijos apie valdžios vykdytą kultūros politiką, labiausiai represiniu ir dramatišku Lietuvos istorijos laikotarpiu – vėlyvojo stalinizmo metais. Pagrindinis režimo uždavinys tuo metu buvo kultūros sovietizacija. Bet kokie kultūrinio autonomiškumo ir kūrybingumo pasireiškimai, kurie neatitiko oficialios valdžios vykdomos politikos reikalavimus, buvo kritikuojami ir persekiojami. Tautinės inteligentijos atstovai, kurie savo kultūrinį kapitalą sukaupė tarpukario nepriklausomoje valstybėje, buvo pagrindinis valdžios kritikos objektas. Dažniausiai jie buvo kritikuojami dėl anti-marksistinių pažiūrų ir buržuazinio nacionalizmo pasireiškimų kūryboje. Apskritai, kultūrinis gyvenimas sovietinėje Lietuvoje nuo 1946 iki 1953 m. buvo stipriai įtakojamas SSKP CK sekretoriaus A. Ždanovo doktrinos. Pagal ją menininkas savo kūryboje privalėjo griežtai laikyti partijos nubrėžto kurso ir oficialios komunistinės ideologijos reikalavimų.
Kolekciją sudaro įvairūs dokumentai: partijos suvažiavimų, plenumų stenogramos, LKP CK biurų nutarimai ir jų medžiaga, o taip pat ir partijos vadovų susirašinėjimas, tame tarpe su inteligentijos atstovais, menininkais. Tokie dokumentai gerai atspindi partijos politiką vėlyvojo stalinizmo laikotarpiu, valdžios pastangas kontroliuoti ir ideologiškai įtakoti lietuvių nacionalinę inteligentiją. Ko gero pats dramatiškiausias laikotarpis lietuvių kult… Skaityti visą
Kolekciją sudaro įvairūs dokumentai: partijos suvažiavimų, plenumų stenogramos, LKP CK biurų nutarimai ir jų medžiaga, o taip pat ir partijos vadovų susirašinėjimas, tame tarpe su inteligentijos atstovais, menininkais. Tokie dokumentai gerai atspindi partijos politiką vėlyvojo stalinizmo laikotarpiu, valdžios pastangas kontroliuoti ir ideologiškai įtakoti lietuvių nacionalinę inteligentiją. Ko gero pats dramatiškiausias laikotarpis lietuvių kultūriniam elitui prasidėjo po 1946 m., kuomet viešai užsipulti, griežtai kritikuoti ir persekioti iškiliausi rašytojai Balys Sruoga (1896–1947) ir Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967). Jie buvo kaltinami anti-marksistinių pažiūrų skleidimu bei buržuaziniu nacionalizmu. Antra vertus, tuo pat metu kritikos susilaukė ir tie lietuvių kūrėjai, menininkai, rašytojai, kurie aktyviai bendradarbiavo su sovietine valdžia (tokie kaip Antanas Venclova [1906–1971] ar Eduardas Mieželaitis [1919–1997]). Jie partijos funkcionierių buvo kritikuojami dėl „socialinio pasyvumo“, „Lietuvos praeities aukštinimo“ ar „Vakarų modernizmo mėgdžiojimo.“
Maslauskienė, Nijolė , interview by Ivanauskas, Vilius, Sirutavičius, Vladas , Grybkauskas, Saulius, September 26, 2016. COURAGE Registry Oral History Collection
