1988 m. vasario 17 d. vykusios Rosos Luxemburg ir Karlo Liebknechto eisenos metu grupė protestuotojų išskleidė plakatą su žymiais Luxemburg žodžiais: „Laisvė - tai visada ir be išimties laisvė tiems, kas mąsto kitaip nei kiti“. Pasibaigus demonstracijai protestuotojai buvo suimti ir kai kurie prieš savo valią buvo deportuoti iš VDR. Protesto akcija ir jos pasekmės yra svarbios norint suvokti 1989 m. „pokyčių“ priešistorę. VDR žiniasklaida slėpė nuo visuomenės informaciją apie vykstančius protestus bei solidarumo demonstracijas, kurios vyko po šių protestuotojų suėmimo ir deportavimo. Todėl Berline buvo sukurta vadinamoji „Telefono kontaktinė grupė“. Ji veikė kaip nepriklausomas tyrimų komitetas - buvo renkama informacija apie valstybėje vyraujančius įsitikinimus. Išsaugoti užrašai byloja apie kitų demonstracijų ir solidarumo akcijų su „Luxemburg-Liebknechto demonstracija“ vietą ir laiką.

Protesto judėjimo Rusėje (Bulgarija) priežastis buvo oro užterštumas atsiradęs dėl industrinio cheminio komplekso veiklos Rumunijos mieste Džurdžu, priešingoje Dunojaus upės pusėje. Ši chemijos gamykla buvo pastatyta XX a. 9 deš. pradžioje. Į orą išmetami teršalai kėlė rimtų taršos problemų kaimyniniame Rusės mieste. Tačiau stabdyti gamyklos veiklą buvo neįmanoma, nes ji buvo Varšuvos pakto reglamentuoto karinio-industrinio komplekso dalis. Chemijos gamyklos Rusėje taip pat prisidėjo prie aukšto taršos lygio, dėl kurio vietiniams žmonėms kildavo rimtų sveikatos problemų. Šie faktai buvo gerai žinomi komunistų partijai ir valstybės vadovybei abiejose šalyse, tačiau jos bandė nuslėpti problemą. Vieši debatai šia tema buvo tabu, nors abiejose valstybėse egzistavo įstatymai saugantys aplinką.

1987 m. rugsėjo 28 d. daugiau nei 300 žmonių Rusėje protestavo prieš nepakeliamą oro taršą, kuri atsirado dėl nuodingų išmetamųjų dujų. Šis protestas yra laikomas pirmąja gatvės demonstracija komunistinėje Bulgarijos Liaudies Respublikoje. 1987 m. lapkričio mėnesį įvyko antrasis protestas, kuris pritraukė jau kelis tūkstančius žmonių. Tačiau nei radija, nei televizija ar laikraščiai apie protestą žinių neviešino.

Šios parodos eksponatas buvo vienas pirmųjų savadarbių plakatų, naudotų protestuose 1987 m. rudenį. Protestai tuo metu buvo organizuojami itin atsargiai dėl galimo režimo atsako, todėl buvo stengiamasi nenurodyti jokių politinių pareiškimų ar reikalavimų.

Vietiniai gyventojai daugybę metų besitęsiančią chlorino taršą Rusėje bei vietinės valdžios negebėjimą pasiekti jokių rezultatų bendradarbiaujant su Rumunijos valdžia kartais interpretuodavo kaip tikslingą veikimą prieš jų gimtąjį miestą. Šiuo požiūriu, šūkis sustabdyti „ekologinį genocidą“ atrodo ne kaip dramatiškas situacijos pervertinimas, bet kaip piliečių nevilties išraiška.

Rumunija Ceauşescu valdymo laikotarpiu pasižymėjo didėjančia izoliacija ir tapo viena represyviausių komunistinių valstybių XX a. 9 dešimtmetyje. Badas ir nepriteklius, masinis žmogaus teisių pažeidinėjimas, priverstinė asimiliacija bei pavojus daugiakultūriniam paveldui vertė tūkstančius žmonių, įskaitant etninius Transilvanijos vengrus, bėgti iš valstybės. Ši situacija mobilizavo savanorių grupes iš Vengrijos užsiimti humanitarine pagalba ir reguliariai Vengrijos ir tarptautinei publikai viešinti informaciją, susijusią su Rumunija. Šiam tikslui 1985 m. buvo sukurtas vienas aktyviausių humanitarinės pagalbos bei žmogaus teisių judėjimų ETE (vėliau, 1990 m. grupė buvo pervadinta į Transcar). ETE/Transcar organizavo keliones į Rumuniją su humanitarine pagalba, spausdino ir platino savilaidą Vengrijoje, Rumunijoje bei Vakaruose. 

Aplinkosaugininkai vaidino svarbų vaidmenį Slovakijos opoziciniame judėjime. Savilaidos žurnale  „Bratislava garsiai“ (Bratislava nahlas) jie išreiškė kritinį požiūrį aplinkos apsaugos situaciją Slovakijos sostinėje. 1987 m. spalį buvo išleista 2 tūkstančiai kopijų (kaip Aplinkosaugininkų asociacijos susirinkimų išrašų priedas), o spalio 25 d. paskelbtas „Amerikos balse“. Maždaug 80-ies žmonių grupė išryškino Bratislavos oro taršos situaciją, kuri turėjo didžiausią užterštumo lygį visoje Čekoslovakijoje. Taip pat buvo atkreiptas dėmesys į vandens užterštumą, kurį skatino naftos perdirbimo industrija. Buvo pažymima prasta Bratislavos senamiesčio paminklų būklė, kurių dauguma buvo pasmerkti trūnyti, nes nebuvo renovuojami arba renovacija buvo vis atidedama. Ši jaunųjų aplinkosaugininkų, kurie vėliau aktyviai prisidėjo prie Aksominės revoliucijos judėjimo, iniciatyva buvo pavadinta „Slovakų chartija 77“.

Slovakų aplinkosaugininkų asociacijos kolekcijos pagrindą sudaro profesoriaus Mikulášo Hubos privatus archyvas. XX a. 8-ame ir 9-ame dešimtmečiuose slovakų aplinkosaugininkai buvo vieni iš Slovakijos pilietinio pasipriešinimo lyderių. Jie išreiškė kritišką požiūrį į pavojingą aplinkos apsaugos situaciją Slovakijoje, protestavo prieš Gabčíkovo-Nagymaros užtvankos projekto įgyvendinimą, savanoriškai saugojo gamtą, renovavo istorinius pastatus bei išsaugojo senąsias kapines.

1988 m. kovo 25 d. vykusi Žvakių demonstracija (taip pat žinoma kaip „Bratislavos Didysis penktadienis“) buvo pirmasis slovakų organizuotas atviras protestas prieš komunistinį režimą. Pagrindiniai demonstracijos iniciatoriai buvo slovakų emigrantų bendruomenė Vakaruose. Ji buvo organizuota katalikų disidentų lyderių Jáno Čarnogurský ir Františeko Mikloško. Demonstracijos metu buvo reikalaujama nepriklausomo vyskupų skyrimo, religinės laisvės ir pagarbos pilietinėms teisėms. Komunistų partijos lyderiai demonstraciją suprato kaip bandymą mobilizuoti politinę opoziciją. Brutaliai išvaikant kelis tūkstančius demonstrantų dalyvavo 1061 policininkas, buvo panaudota 20 specialių riaušių automobilių, 17 policijos automobilių, 8-ių automobilių konvojaus palyda, 2 vandens patrankos, 2 autobusai ir 3 tankai. 14 žmonių buvo sužeisti bei 99 areštuoti tardymui (įskaitant užsienio žurnalistus). Žvakių demonstracijos įvykiai visame pasaulyje sukėlė pasipiktinimo bangą. Tai paskatino kitas čekų ir slovakų demonstracijas prieš režimą ir galiausiai visa tai išsivystė į atvirą konfrontaciją tarp visuomenės ir valdžios.

1990 m. sausio 5 d. dvi Vengrijos opozicinės partijos, Laisvųjų demokratų aliansas (SZDSZ) ir Fidesz (Jaunųjų demokratų aliansas), padavė į teismą Vidaus reikalų ministrą, nes jis vykdė slaptas neteisėtas operacijas prieš opozicinius politikus. Šis insidentas greitai tapo pramintas „Dunojaus-geitu“ ir paskatino Valstybės saugumo organizacijos transformavimą į Nacionalinę žvalgybos įstaigą. Vidaus reikalų ministras 1990 m. sausio mėnesio viduryje įsakė sustabdyti šią neteisėtą operaciją, po kurios daugybė susijusių dokumentų buvo paviešinti.

Slaptosios policijos archyvai (nuo 1997 m. Istorijos biuras; nuo 2003 m. Valstybės saugumo tarnybų istoriniai archyvai) atspindi santykių tarp disidentų ir buvusio režimo palikimą. Archyvo sukūrimas buvo svarbus procesas, kurio metu buvusios policijos dokumentai tapo istoriniais įkalčiais. Ši istorija primena, kad nepriklausomo ir kritinio mąstymo pavertimas politikų ir policijos tyrimo objektu yra priespaudos simptomas.

1988 m. rudenį dešimtys tūkstančių žmonių protestavo prieš komunistų valdžią Vengrijoje. Tai buvo protestai, kurie prilygo nebent 1956 m. masiniams protestams. Demonstraciją organizavo 1984 m. įkurtas Dunojaus sambūris, kurį sudarę privatūs asmenys siekė apsaugoti Dunojaus upę. Sambūrio nariai baiminosi, kad Gabčikovo-Nagymaros užtvanka, kuri buvo bendras socialistinės Čekoslovakijos ir Vengrijos projektas, sunaikins vietinę ekosistemą ir prives prie ekologinės nelaimės; taip pat pakenks Csallóköz regione esančiai vengrų kaimų bendruomenei ir privers juos pakeisti savo gyvenamąją vietą.

Dunojaus sambūris pabrėžė socialistinės valdžios nenorą ir negebėjimą rūpintis aplinkosauga bei jų abejingumą vietinėms bendruomenėms ir kultūrinėms mažumoms. Šis pilietinis judėjimas kėlė svarbius ekologinius klausimus ir greitai tapo politinę kritiką komunistų partijos valdomai valstybei reprezentuojančia organizacija.

Alla Horska, gimusi 1929 m. žinomoje sovietų pareigūnų šeimoje Jaltoje (Kryme), gyveno privilegijuotą gyvenimą, tačiau tokį, kuris buvo pažymėtas tragiškais įvykiais bei paveiktas besikeičiančios sovietų kultūros politikos. Kartu su savo motina ji išgyveno 1941-1943 m. nacionalsocialistų vykdytą Lengingrado blokadą, po kurios šeima persikėlė gyventi į Kijevą, kad išvengti kylančio politinio spaudimo tėvui.

Horska, kaip ir kiti savo kartos menininkai, palaikė Chruščiovo „atšilimo“ laikotarpį, kuriame buvo eksperimentuojama su socialistinio realizmo kritikuotomis kultūrinėmis formomis. Kartu su kitais aktyvistais ji ieškojo šalia Kijevo esančių masinių NKVD aukų kapaviečių. Po daugybės susidūrimų su valdžios institucijomis jos požiūris į režimą radikaliai kito - tai atsispindėjo jos vėlesniuose darbuose. Ji ne vieną kartą atsisakė dalyvauti kaip liudininkė savo draugų ir kolegų bylose bei pažymėdavo tokių teisminių procesų nelegalumą.

1970 m. gruodžio 2 d. Vasylkivo kaime Alla Horska buvo rasta nužudyta. Kijevo prokuratūra, atlikusi trumpą tyrimą, mirties priežastimi įvardino buitinį konfliktą, nors jos amžininkai siaubingose mirties aplinkybėse įžvelgė KGB veiklos pėdsakus. Horskos nuotraukos atskleidžia ne tik jos nepalenkiamą charakterį, bet taip pat verčia klausti, kas iš tikrųjų galėjo įvykti.

Socialistinėje Bulgarijoje, nepaisant valdžios vykdyto priverstinio gyventojų perkėlimo (1950-1951, 1969-1978 1989 m.), turkai buvo didžiausia etninė mažuma valstybėje. Buvo ne vienas šiurkštus žmogaus teisių pažeidimo atvejis. Socialistinė valdžia ėmėsi įvairių represyvių priemonių prieš autochtoninę turkų bendruomenę, pavyzdžiui, asimiliaciją, diskriminavimą, įkalinimą, priverstines stovyklas, priverstinį etninių vardų keitimą, ar net žudymą. Pagrindinis valdžios tikslas buvo „etninis valymas“, t. y. turkų populiacijos bei jų socialinės ir kultūrinės įtakos Bulgarijoje sumažinimas. Turkų, susidūrusių su šiomis represijomis, paplitusi reakcija buvo masinis pabėgimas iš Bulgarijos. Didelė dalis prieglobstį rado Turkijoje.

Didžiausias autochtoninės turkų bendruomenės pasipriešinimas buvo prieš vadinamąjį namecide procesą XX a. 9 dešimtmetyje. Namecide terminas buvo pasiūlytas Vildanės Dinç (Özkan, Alieva); jis reiškia asmenų, priklausančių etninei, tautinei ar religinei mažumai, sisteminį ir priverstinį vardų keitimą į valstybėje dominuojančios kultūros vardus. Šiuo atveju, tai buvo turkiškų vardų keitimas į bulgariškus. Anot Vildanės Dinç, namecide terminas taip pat gali būti vartojamas apibūdinti politinį procesą, kuomet yra keičiami miestų, kaimų, gamtos objektų bei paminklų pavadinimai.

Shukrijos Gashi gyvenimas yra intriguojanti istorija apie moterį, kuri siekė įrodyti savo įsitikinimus politinėje kovoje. Jaunystėje ji prisijungė prie albanų nacionalinio judėjimo, kuris buvo Kosovo respublikos idėją propaguojantis nelegalių grupių tinklas. 1983 metais, kuomet jai buvo 21-eri, Gashi buvo oficialiai apkaltinta „vykdant nusikalstamą veiką prieš Jugoslavijos liaudį ir valstybę“. Po drąsaus pabėgimo nuo Jugoslavijos slaptosios policijos ji buvo galiausiai suimta ir įkalinta 2 metams. Kadangi Shukrija Gashi buvo įkalinta dėl savo politinių įsitikinimų, ji buvo priverstinai maitinama vaistais, turėjo atlikti priverstinį darbą, jai buvo taikomas fizinis ir psichologinis smurtas, pavyzdžiui, buvo nuolatos kartojama, kad jos vaikinas, kuris taip pat buvo aktyvistas, yra nužudytas.

Shukrija Gashi savo drąsą paveldėjo iš savo močiutės, charizmatiškos vietinės veikėjos, kuri bandė sutaikyti asmenis įsivėlusius į „kraujo keršto“ akcijas. Jos šeimos narės buvo feministės tais laikais, kada niekas viešai net nekalbėjo apie feminizmą. Gashi ir kiti jos šeimos nariai dėl savo politinių pažiūrų ir veiklos buvo nuolatos stebimi ir persekiojami policijos. Vien dėl to, kad jie reikalavo daugiau autonomijos Kosovui ir geresnių gyvenimo sąlygų, jiems dažnai teko keisti savo darbus.

Shukrija Gashi studijavo teisę Pristinos universitete; dabar ji vadovauja Kosovo partnerių konfliktų valdymui centre (Center for Conflict Management – Partners Kosova).