Parodos dalis „Paslėpti takai“ tiria viešosios erdvės šešėlyje egzistavusias alternatyvias santykių formas: savilaidą, slapta iš kalėjimų perduodamus rašinius, ironišką ir satyrinę sistemos kritiką. „Paslėpti takai“ taip pat atskleidžia režimo atsaką šioms kultūrinės opozicijos formoms (įkalinimą, cenzūrą, tremtį).
Duonos gabalas (priverstinių darbų stovyklos Belene, Bulgarijoje dienos maisto norma), 1953
Petko Ogoyskis savo kolekcijoje pristato duonos gabalą, kuris atitiko dienos maisto normą priverstinių darbų stovykloje Belene, Persino saloje. Šį duonos gabalą Ogoyskis gavo išlaisvinimo iš stovyklos dieną, 1953 m. rugpjūtį. Petko Ogoyskis, vienas iš kelių menininkų, kurie išgyveno socialistų kalėjimus ir darbo stovyklas. Jis buvo Bulgarijos kultūrinės opozicijos prieš komunistinį režimą svarbi figūra. Ogoyskis priklausė Bulgarijos agrarinei liaudies sąjungai (Bǎlgarski Zemedelski Naroden Sǎjuz-Nikola Petkov) ir buvo žinomas poetas ir rašytojas. Todėl dėl savo priešiškų poemų, tekstų ir aforizmų du kartus socialistinio režimo buvo kalintas (1950-1953 m. ir 1962-1963 m.). Taip pat buvo kaltinamas sąmokslu.
Bokštas-muziejus buvo įkurtas kaip privati Petko ir Yagoda Ogoyskių šeimos iniciatyva. Ekspoziciją sudaro nacionaliniai ir etnografiniai eksponatai: namų ruošos daiktai, rūbai, XIX-XX a. ginklai. Muziejaus steigimas buvo būdas išvengti komunistinio režimo cenzūros. Tarp etnografinių eksponatų Petko Ogoyskis taip pat saugojo daiktus, kurie bylojo apie šio menininko įkalinimą šešiuose kalėjimuose ir dviejose darbo stovyklose. Svarbią eksponatų dalį sudaro Petko Ogoyskio užrašai, knygos ir poemos, kurias jis rašė įkalinimo laikotarpiu ir vėliau.
XX a. 7 deš. pabaigoje Jonas Jurašas, Kauno dramos teatro direktorius, buvo pastatęs eilę spektaklių, po kurių buvo užsitarnavęs talentingo, bet ideologiškai nepatikimo menininko reputaciją. Norėdamas pataisyti savo poziciją meno lauke jis sutiko su Kultūros ministro pasiūlymu pastatyti spektaklį Spalio revoliucijos tema. Jurašas sukūrė spektaklį pagal Michailo Šatrovo pjesę „Bolševikai“ ir numatė jos premjerą 1970 m. per Lenino 100-ąsias gimimo metines. Nors jis pasirinko revoliucijos temą, o pjesė buvo ideologiškai tinkama valdžiai, Jurašas meninėmis priemonėmis pakeitė jos prasmę. Spektaklis kvestionavo vykusį terorą ir perteikė praeities bolševikų ir tuometinių partijos funkcionierių konformizmą.
Svarbi į užsienį ištremtų ir pasitraukusių leidėjų veikla buvo socialistinio režimo uždraustų autorių knygų leidyba. Tam tikra knygų tiražo dalis buvo skirta Čekoslovakijos skaitytojams, kuriems knygos buvo kontrabanda gabenamos per sieną. Tačiau „kontrabandos kanalų“ galimybės buvo labai ribotos. Todėl vienas iš leidėjų sugalvojo spausdinti sumažinto dydžio (9 x 7 cm formato) knygas. Jų gabenimas per Čekoslovakijos sieną buvo žymiai lengvesnis. Dėl mažo dydžio šių knygų leidimai buvo vadinami „kolibriais“. Tokio formato trūkumai buvo kompensuojami knygos gale gudriai įtaisant padidinamąjį stiklą. Knygose taip pat buvo instrukcijos informuojančios, ką reiktų daryti, jeigu policija aptiktų šias knygas. „Kolibriai dažniausiai buvo gabenami „Austrijos keliu“, kurį prižiūrėjo istorikas ir archyvistas Vilémas Prečanas. Už knygų pristatymą Prahoje buvo atsakinga Jiřina Šiklová, sociologė, kuri buvo svarbi čekų disidentų figūra. Automobilio bagažinėje buvo įrengta slapta dėžė, skirta knygų, periodikos ir kitų nelegalių daiktų transportavimui. Vairuotojas buvo jaunas mokytojas iš Austrijos, kuris 1983-1987 m. keliaudavo į Prahą.
Žurnalas „Asilo ausys“ („Oslí uši“) buvo vienas įdomiausių ir geriausiai žinomų savilaidos kultūrinių žurnalų. Žurnalas buvo pradėtas leisti XX a. 9 deš. pabaigoje mažame Moravijos regiono Lipniko prie Bečvos (Lipník nad Bečvou) miestelyje. Pagrindinė leidinio koncepcija buvo įkvėpta kito Čekoslovakijoje gerai žinomo pogrindinio savilaidos žurnalo „Vokno“, todėl straipsniuose buvo nagrinėjamos muzikos, literatūros ir dailės temos. Nors „Asilo ausys“ buvo pankų žurnalas, jis buvo įkvėptas naujosios bangos (New Wave). Redakcinėje kolegijoje dirbo daug svarbių žmonių iš čekų savilaidos judėjimo. Redaktoriai norėjo, kad kiekvienas žurnalo numeris būtų unikalus ir vizualiai priimtinas skaitytojui. Žurnalas buvo nemokamas, todėl kelios jo išleidžiamos kopijos nuolatos cirkuliuodavo skaitytojų tarpe. 1-ojo žurnalo numerio iliustracija provokavo žmones „ką nors daryti“ ir taip pat perteikė žurnalo filosofiją: „Asilo ausys nėra parduodamos, todėl jos nepriklauso tau. Jos yra sukurtos nuolatinei cirkuliacijai!“
Medinis batas su įmontuota slapta ertme iš priverstinių darbų stovyklos Bulgarijoje
Petko Ogoyskis savo kolekcijoje išsaugojo Beleno priverstinių darbų stovykloje dėvėtą medinį batą, kuriame buvo įmontuota slapta ertmė vaistams ir mažam pieštukui paslėpti. Petko Ogoyskis yra vienas iš kelių vis dar gyvų menininkų, kuriems teko išgyventi socialistinius kalėjimus bei darbo stovyklas. Jis buvo svarbi figūra Bulgarijos kultūrinėje opozicijoje. Ogoyskis priklausė Bulgarijos agrarinei liaudies sąjungai (Bǎlgarski Zemedelski Naroden Sǎjuz-Nikola Petkov) bei buvo žinomas poetas ir rašytojas. Todėl dėl savo priešiškų poemų, tekstų ir aforizmų du kartus socialistinio režimo buvo kalintas (1950-1953 m. ir 1962-1963 m.). Taip pat buvo kaltinamas sąmokslu.
Bokštas-muziejus buvo įkurtas kaip privati Petko ir Yagoda Ogoyskių šeimos iniciatyva. Ekspoziciją sudaro nacionaliniai ir etnografiniai eksponatai: namų ruošos daiktai, rūbai, XIX-XX a. ginklai. Muziejaus steigimas buvo būdas išvengti komunistinio režimo cenzūros. Tarp etnografinių eksponatų Petko Ogoyskis taip pat saugojo daiktus, kurie bylojo apie šio menininko įkalinimą šešiuose kalėjimuose ir dviejose darbo stovyklose. Svarbią eksponatų dalį sudaro Petko Ogoyskio užrašai, knygos ir poemos, kurias jis rašė įkalinimo laikotarpiu ir vėliau.
Technologijos žodynas
1981 m. pavasarį pasirodė specialus žurnalo „Horizontai“ („Vidici“) numeris, pavadintas „Technologijos žodynas“. Tai buvo viena svarbiausių disidentinių publikacijų tuometinėje Jugoslavijoje. Ji tiesiogiai rėmėsi Čekoslovakijos ir Lenkijos spaudos opozicinėmis praktikomis.
„Technologijos žodynas“ buvo paruoštas kaip viduramžių rankraštis su iliustracijomis bei kaligrafinėmis raidėmis. Jis buvo rankų darbo, pagamintas naudojant seną technologiją. Žodyne buvo kruopščiai atrinkti tam tikri pavyzdžiai, kurie turėjo simbolinę reikšmę. Tai buvo protestas prieš moderniąja technologija paremtą socialinę sistemą.
Atsakingos institucijos nesuprato, kas slypėjo už žurnalo užkoduoto specialiojo numerio. Tačiau buvo nuspręsta jį uždrausti. Universiteto komunistų sąjungos komitete vyko diskusija dėl „Technologijos žodyno“ neigiamo poveikio. Galiausiai nuspręsta, kad Žodynas buvo antihumanistinis ir antisocialistinis. Tokios išvados užteko norint uždrausti leidinį. Po šių įvykių komunistų partija pradėjo plačią kampaniją prieš disidentų grupes.
Filmas „Plastikinis Jėzus“
„Plastikinis Jėzus“ (1971 m.) yra vienas geriausiai vertinamų režisieriaus Lazaro Stojanovičiaus filmų bei vienas įdomiausių kultūrinės opozicijos Jugoslavijoje atvejų. Filmo siužetas vaizduoja pasimetusį kino režisierių (Tomą Gotovacą), kuris finansiškai remiamas savo meilužių bando nufilmuoti filmą. „Plastikinis Jėzus“ buvo pilnas kritikos tuometinei visuomenei ir sulaužė ne vieną to meto politinį ir seksualinį tabu. Lazaras Stojanovičius filme naudojo archyvinę medžiagą, kurioje buvo nacionalsocialistų, četnikų (radikalių Serbijos nacionalistų), Ustaše judėjimo (Kroatijos fašistų) bei socialistinės Jugoslavijos vaizdai. Filme buvo gretinamos ir lyginamos nacizmo ir socializmo totalitarinės praktikos. Taip pat buvo naudojama satyra vaizduojant Josipą Brozą-Tito.
„Plastikinis Jėus“ buvo Stojanovičiaus baigiamasis darbas Filmų akademijoje. Jis buvo uždraustas dar iki premjeros, o Stojanovičius turėjo stoti prieš teismą. Filmas liko uždraustas iki 1990 m. pabaigos. 1991 m. „Plastikinis Jėzus“ gavo FIPRESCI apdovanojimą Montrealio filmų festivalyje.
Györgis Konrádas, „Miesto statytojas“
„Aš rašau tai, ką rašau, o valstybinės leidyklos išleidžia tuos mano darbus, kurių jie nori, tačiau aš išleidžiu savo darbus taip, kaip galiu.“ Tokiais žodžiais Györgis Konrádas 1974 metais interviu Vakarų Vokietijos žurnalui „Die Zeit“ apibūdino cenzūros funkcionavimą. Vengrijos disidentų rašytojas ir aktyvistas nuo XX a. 8 deš. pradžios buvo nuolatos persekiojamas valdžios institucijų. Jo darbai buvo arba draudžiami, arba išleidžiami tik po itin kruopščios cenzorių veiklos. Györgio Konrádo romaną „Miesto statytojas“ 1977 m. Vengrijoje buvo leista spausdinti tik atsisakius tam tikrų dalių bei padarius pakeitimų kitose romano dalyse.
Gáboras Klaniczajus, kontrkultūra susidomėjęs jaunasis intelektualas, išsaugojo vieną Konrádo romano kopiją. Ši knyga yra unikali, nes Gáboras Klaniczajus pats pataisė tas dalis, kurios buvo išimtos ir pakeistos cenzorių. Tuo metu uždraustų ar cenzūruotų tekstų rankraščių kopijomis buvo dalinamasi opozicinių grupių tinkluose. Todėl ši knyga byloja ne tik apie valdžios intencijas pažaboti disidentinę veiklą, bet taip pat apie individualius bandymus atsispirti valdžios kontrolei.
Lazaro Stojanovićiaus byla
Jugoslavijos kino režisieriaus Lazaro Stojanovićiaus kalėjimo byloje saugoma medžiaga yra susijusi su jo įkalinimu 1972-1975 m. (nuosprendžiai, skundai, asmeniniai užrašai ir psichologinis įvertinimas). Stojanovićius buvo teisiamas du kartus. 1972 m. režisieriui atliekant privalomąją karinę tarnybą jam teko aiškintis karo teisme dėl kritikos Jugoslavijos liaudies armijai bei valstybės vadovui Tito. Tie metai buvo gana jautrūs Jugoslavijos istorijoje, nes 1971-1972 m. tarp centrinės ir nacionalinės valdžios vyko susidūrimai, kurie grasė Jugoslavijos komunistų partijos legitimumui. Karo teismas apkaltino Stojanovićių „priešiška propaganda“ ir nuteisė jį vieneriems metams kalėjimo.
Lazaro Stojanovićiaus teismo metu cenzorių dėmesį patraukė jo Filmų akademijos baigiamasis projektas - filmas „Plastikinis Jėzus“ (1971 m.). Dėl šio filmo kūrėjas buvo papildomai nuteistas civilinio teismo, kuris 1973 m. išaiškino, kad autorius „kenkėjiškai ir netiksliai pavaizdavo socialinę ir politinę situaciją valstybėje“, sumenkino socialistinę revoliuciją, jos kovotojus, savivaldinę socialistinę sistemą bei įžeidė prezidentą Tito. Visos filmo kopijos buvo konfiskuotos dėl jų kriminalinio pobūdžio, o pats filmas buvo uždraustas rodyti iki pat 1990 m. gruodžio mėnesio.
Lazaro Stojanovićiaus teismu bei filmo „Plastikinis Jėzus“ uždraudimu buvo siekiama parodyti pavyzdį kitiems kūrėjams. Taip Jugoslavijos kinematografijoje buvo užbaigta vadinamoji „Juodoji banga“, kuri žyrmėjo sąlyginai laisvos kūrybos laikotarpį.
Paskaita apie moterų emancipaciją Liublianoje, 1986 m. Plakatas
Feministinio judėjimo Jugoslavijoje ištakos yra susijusios su 1978 m. Belgrade vykusia tarptautine feminizmo konferencija „DRUG-CA žena“. 1979 m. Zagrebe buvo imtasi tolesnės iniciatyvos įkurti feminisčių visuomeninę grupę „Moteris ir visuomenė“. Tokiu pačiu vardu 1980 m. buvo pavadinta ir Belgrado grupė, o Liublianoje atitinkama grupė, pavadinimu „Lilith“, buvo įkurta 1985 m. Feministė Lydija Sklevicky užsiėmė visuomenine veikla Zagrebe, Liublianoje bei Belgrade. Remiantis išsaugotu plakatu, 1986 m. gegužės 17 d. ŠKUC galerijoje Liublianoje buvo suorganizuota jos paskaita. 1982 m. sausio 7 d. Sudentų kultūros centre Belgrade organizuotame forume moterų problemoms spręsti buvo nufotografuotos dvi nuotraukos (autorius Draganas Savićius). Viename Belgrado laikraščio „Omladinski“ („Jaunimas“) straipsnyje buvo teigiama, kad nėra atliktų išsamių tyrimų, kurie analizuotų moterų padėtį Jugoslavijoje. Lydija Sklevicky yra viena iš nedaugelio mokslininkų, kurie nagrinėjo moterų padėtį Jugoslavijoje ir pabrėžė institucinio marginalizavimo problemas, kurios egzistavo nuo XX a. 6 deš. vidurio.
XX a. 8-ame ir 9-ame dešimtmečiuose Lydija Sklevicky buvo viena svarbiausių moterų teisių aktyvisčių. Ji išryškino neatitikimą tarp moterų dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare, jų svarbaus vaidmens pokario laikotarpiu ir nuo XX a. 6 deš. vidurio vykusio moterų marginalizavimo visuomenėje. Etnologijos ir folkloro tyrimų institute Zagrebe saugoma Lydijos Sklevicky feministinė kolekcija aptaria aktyvistės profesinį darbą ir interesus bei išryškina jos sąsajas su Jugoslavijos feminisčių scena.
Skurstančiųjų paramos fondas (SZETA) yra siejamas su ankstyvosiomis vengrų demokratinės opozicijos ištakomis, kuomet kai kurios meno, literatūros bei padidėjusio socialinio atsakingumo iniciatyvos siekė padėti nepritekliuje gyvenantiems žmonėms. 1979 m. sociologė Ottílija Solt įkvėpta Lenkijos „Solidarumo“ inicijavo šį judėjimą. Prie Skurstančiųjų paramos fondo įkūrimo taip pat prisidėjo kiti septyni asmenys, kurių dauguma, vadaujami modernios empirinės sociologijos atstovo Istváno Keménio (1977 m. jis buvo priverstas emigruoti į Vakarus), ilgą laiką kartu vykdė nepasiturinčiųjų, darbininkų ir romų tautinės bendruomenės lauko tyrimus. Tuometinėje socialistinėje sistemoje skurdo, nedarbo, benamystės bei etninės diskriminacijos temos buvo tabu, todėl judėjimo nariai nesistengė šių problemų perkelti į teisinį lygmenį. Tačiau jie oponavo komunistų valdžiai savo drąsiomis viešosiomis akcijomis bei labdaros veikla. Komunistų partijos institucijos bandė įvairius būdus stabdyti Skurstančiųjų paramos fondo nepriklausomą veiklą (labdaros koncertus, parodas, aukcionus, prezentacijas). Judėjimo savilaidos leidiniai buvo konfiskuojami, aktyvistai buvo baudžiami piniginėmis baudomis, o jų profesinė tyrimų ir leidybos veikla buvo stabdoma. Tačiau jų didelis savanorių tinklas toliau vykdė veiklą padėdamas nepasiturinčioms šeimoms. Skurstantiems asmenims buvo reguliariai siunčiami pinigai bei pagalbos siuntos, suteikiama teisinė, medicininė ir švietimo pagalba, o jeigu pavykdavo per įvairias aukas ir aukcionus surinkti pakankamą pinigų kiekį, kartais net buvo statomi nebrangūs būstai. 1984 m. Skurstančiųjų paramos fondo veikla nutrūko, tačiau daugybė savanorių individualiai ir toliau rėmė nepasiturinčias šeimas. Po 1989-1990 m. šio fondo socialinę veiklą perėmė kelios kitos nevyriausybinės organizacijos. Naujos organizacijos nenustojo remtis Skurstančiųjų paramos fondo įkūrėjos Ottilijos Solt suformuluotu šūkiu „Orumas visiems!“
Pirmieji pogrindiniai pašto ženklai buvo sukurti 1970 m. Lenkijoje vykusių protestų metu. Tačiau tik nuo 1980 m., dėka „Solidarumo“ judėjimo, šis fenomenas paplito plačiau. Pašto ženklai yra viena įdomiausių šio demokratinio judėjimo paveldo vaizdinių reprezentacijų. Vieni jų buvo kuriami politiškai aktyvių meno mėgėjų, kiti - profesionalių menininkų. Pašto ženkluose buvo aiškiai simpatizuojama disidentų idealams, todėl jų turėjimas ir kūrimas buvo nelegalus. Pašto ženklų aktyvistai neturėjo didelių spausdinimo galimybių. Taip pat buvo susiduriama su sunkumais gauti tinkamo popieriaus bei rašalo. Todėl pašto ženklai dažniausiai buvo išraižomi medyje, o vėliau atspaudžiami ant voko. XX a. 9 dešimtmetyje, gerėjant pogrindžio komunikacijos sistemai, pašto ženklai tapo charakteringesni. Spalvoti pašto ženklai vaizduoja demokratinio judėjimo aktyvistus, istorinius įvykius, religinę tematiką. Kai kurie ženklai simbolizuoja nelaisvės ir kovos temą.
Danilo Kišo užrašai iš teisminės bylos dėl šmeižto knygoje „Anatomijos pamoka“
1978 m. Danilo Kišas išleido knygą „Anatomijos pamoka“ („Čas anatomije“). Tai buvo atsakas praeitos autoriaus knygos „Boriso Davidovičiaus kapas“ („Grobnica za Borisa Davidoviča“) kritikams. „Anatomijos pamokos“ išleidimas privedė Danilo Kišą prie teismo, kurio bylą iškėlė Dragoljubas Golubovićius. Šis žurnalistas buvo vienas didžiausių praeitos Kišo knygos kritikų, išleidusių ne vieną straipsnį, kuriame kaltino autorių plagiatu. Kišas atsakė į kaltinimus savo esė rinkinyje „Anatomijos pamoka“, tačiau po to Golubovićius apkaltino jį šmeižtu. Byloje buvo cituojamos jo knygos ištraukos kaip įrodymai. Kišas teisinosi, kad jis yra rašytojas ir turi teisę literatūros būdu apsiginti prieš nepagrįstą puolimą. Autorius buvo išteisintas, tačiau bylai pasibaigus 1979 m., sutrikęs ir nusivylęs, jis nusprendė išvykti iš Jugoslavijos.„1) Citavimo forma - padrika!
Pagrindimas … koliažinis.
2) a) mano motyvas: ne ad hominem; pagrindinė tema, taip ji priimama visuomenėje.. Kas asmeninę nuomonę gali suprasti kaip „[neperskaitomą]“ ?!
b) intensyvumas: žanras: pavyzdžiai.
c)? „Šmeižtas nėra tiesa: aš sakiau tiesą. Kaltintojas yra įsižeidęs, todėl tai yra įžeidimas. Nėra jokių faktinių nuosprendžių, tik naudingas [nuosprendis] apie Balandį[1].“
d) Puolimo griežtumas kyla iš to, kad aš buvau neabejotinai provokuojamas. Aš prašau teismo atkreipti į tai dėmesį. Tai buvo būtina gynyba apginti savo vertybes, kurios buvo svarbesnės nei kaltintojo „garbė“!
„Anatomijos pamoka“, p. 27, iki galo.
e) Politiškai: kad teismas matytų su kokiomis formomis ir metodais yra susidūręs.. Kad jis maitinasi šio pasikėsinimo politiniu legitimumu!:
- nebrandu…“
[1] Balandis „Anatomijos pamokoje“ yra „ką tik mokslus baigęs literatūros vertintojas“.“
„Klub Közlöny“ („Naujienų klubas“) buvo savadarbis Budapešto ekonomikos universiteto „Közgáz“ klubo laikraštis, leistas nuo 1976 m. iki 1987 m. Jame buvo daug straipsnių apie universiteto gyvenimą, dažnai buvo kritiškai atsiliepiama apie partijos kišimąsi į universiteto valdymą. Šiuo bruožu jis labai skyrėsi nuo oficialaus universiteto jaunųjų komunistų (KISZ) laikraščio „Közgazdász“. „Klub Közlöny“ kūrėjų tikslas buvo suaktyvinti studentų gyvenimą ir sukurti debatų kultūrą. Laikraščio pagrindiniame puslapyje buvo publikuojama komiksų serija „Timuro stebuklai“, kuri rėmėsi tikrais įvykiais. Pavyzdžiui, klubo nariams buvo uždrausta universiteto auloje organizuoti tautinį festivalį, nes aulos pastatas neva buvo nesaugus. Komikse vaizduojama, kaip studentai uždeda tinklą, apsaugantį nuo nesaugių lubų konstrukcijų, ir galiausiai suorganizuoja festivalį. Tačiau po kelių dienų visų nuostabai nesaugių konstrukcijų „pavojus“ dingsta. Šia istorija studentai norėjo pavaizduoti kaip universiteto vadovai įvairiais būdais stengiasi sukliudyti jų klubo veiklai.
Nacionalinė biblioteka komunistinėje Vengrijoje atliko svarbų kultūrinį vaidmenį. Socialistiniu laikotarpiu joje buvo įkurta viena svarbiausių disidentinių kolekcijų. Bibliotekoje buvo laikomos uždaro naudojimo publikacijos. Tokiu būdu biblioteka diktatūros sąlygomis vykdė cenzūrą. Tačiau kritinių, alternatyvių ir kontrkultūrinių publikacijų sistematiškas rinkimas ir saugojimas padėjo sukurti vieną unikaliausių disidentinių rinkinių postkomunistinėje Vengrijoje.
Nelegaliai iš Ukrainos išgabentos Vasyliaus Stuso poemos, 1979. Rankraštis
Vasylius Stusas buvo centrinė savilaidos sambūrio Ukrainoje figūra, nors jo kūryba nebuvo gerai žinoma visuomenėje. Tačiau vieną poeto rankraštį Raisai Morozai pavyko kontrabandos būdu išgabenti iš Sovietų Ukrainos. Ji nukopijavo Stuso eilėraščius ant dviejų audinių ir prisiuvo juos prie savo plačios suknelės, kurią ji dėvėjo palikdama Sovietų sąjungą. Raisa Moroza buvo žmogaus teisių aktyvistė, žymaus ukrainiečių politinio kalinio Valentyno Morozo žmona. 1979 m. balandžio 27 d., po sėkmingai įvykdytos 5 politinių kalinių ir 2 sovietų šnipų apsikeitimo programos Niujorko JFK (Džono F. Kenedžio) oro uoste, Valentynas Morozas buvo netikėtai paleistas iš kalėjimo Mordovijoje. Niekas iš kalinių nežinojo apie vykstančią kalinių apsikeitimo programą. Jie galvojo, kad jiems yra atimama pilietybė ir kad jie yra deportuojami iš Sovietų sąjungos. Raisai Morozai taip pat buvo leista palikti valstybę. 1979 m. gruodį Vasyliaus Stuso eilėraščiai buvo išleisti ukrainiečių kalba Miunchene įsikūrusiame emigrantų žurnale „Suchasnist“.
Lydijos Sklevicky feministinė kolekcija
Feministinio judėjimo Jugoslavijoje ištakos yra susijusios su 1978 m. Belgrade vykusia tarptautine feminizmo konferencija „DRUG-CA žena“. 1979 m. Zagrebe buvo imtasi tolesnės iniciatyvos įkurti feminisčių visuomeninę grupę „Moteris ir visuomenė“. Tokiu pačiu vardu 1980 m. buvo pavadinta ir Belgrado grupė, o Liublianoje atitinkama grupė, pavadinimu „Lilith“, buvo įkurta 1985 m. Feministė Lydija Sklevicky užsiėmė visuomenine veikla Zagrebe, Liublianoje bei Belgrade. Remiantis išsaugotu plakatu, 1986 m. gegužės 17 d. ŠKUC galerijoje Liublianoje buvo suorganizuota jos paskaita. 1982 m. sausio 7 d. Sudentų kultūros centre Belgrade organizuotame forume moterų problemoms spręsti buvo nufotografuotos dvi nuotraukos (autorius Draganas Savićius). Viename Belgrado laikraščio „Omladinski“ („Jaunimas“) straipsnyje buvo teigiama, kad nėra atliktų išsamių tyrimų, kurie analizuotų moterų padėtį Jugoslavijoje. Lydija Sklevicky yra viena iš nedaugelio mokslininkų, kurie nagrinėjo moterų padėtį Jugoslavijoje ir pabrėžė institucinio marginalizavimo problemas, kurios egzistavo nuo XX a. 6 deš. vidurio.
XX a. 8-ame ir 9-ame dešimtmečiuose Lydija Sklevicky buvo viena svarbiausių moterų teisių aktyvisčių. Ji išryškino neatitikimą tarp moterų dalyvavimo Antrajame pasauliniame kare, jų svarbaus vaidmens pokario laikotarpiu ir nuo XX a. 6 deš. vidurio vykusio moterų marginalizavimo visuomenėje. Etnologijos ir folkloro tyrimų institute Zagrebe saugoma Lydijos Sklevicky feministinė kolekcija aptaria aktyvistės profesinį darbą ir interesus bei išryškina jos sąsajas su Jugoslavijos feminisčių scena.
1974 m. Kroatijos Socialistinės Respublikos Švietimo ministras Stipė Šuvaras įvykdė vidurinių mokyklų švietimo reformą, po kurios jos tapo profesinėmis mokyklomis. Tokios mokyklos turėjo užtikrinti būsimų darbuotojų įdarbinimą, ypač gamyklose. 1977 m. buvo uždrausta mokykloms naudoti žodį „gimnazija“. Todėl Zagrebo Klasikinė gimnazijos pavadinimas buvo pakeistas į Kalbų edukacinį centrą. Tačiau šios įstaigos direktoriui Marijanui Bručićiui pavyko išsaugoti klasikinių pamokų tvarkaraštį, orientuojant jį į klasikinių kalbų mokymą. Tai buvo viena iš nedaugelio mokyklų, kurioje išliko lotynų ir sen. graikų kalbų pamokos, kurias buvo galima mokytis 4 metus. Remiantis įrašais išlikusiose mokinių pažymių knygutėse, šalia įprasto marksizmo mokymosi taip pat buvo dėstoma filosofija. 1989 m. 4K klasės mokiniai mokyklos baigimo proga sukūrė savilaidos leidinį, kurio viršelyje populiaraus komikso „Asteriksas“ stiliumi buvo šaipomasi iš valstybinės mokslo sistemos. Jame buvo pavaizduotas romėnų erelis nutūpęs ant vėliavos, ant kurios buvo užrašas „Mokykla ir gamykla“. Po vėliava buvo lentelė. Tačiau ant jos buvo užrašyta ne „SPQR“ (santrumpa reiškianti sen. Romos respubliką), bet „SFRY“ (Jugoslavijos Socialistinė Federacinė Respublika).
Skurstančiųjų paramos fondas (SZETA) yra siejamas su ankstyvosiomis vengrų demokratinės opozicijos ištakomis, kuomet kai kurios meno, literatūros bei padidėjusio socialinio atsakingumo iniciatyvos siekė padėti nepritekliuje gyvenantiems žmonėms. 1979 m. sociologė Ottílija Solt įkvėpta Lenkijos „Solidarumo“ inicijavo šį judėjimą. Prie Skurstančiųjų paramos fondo įkūrimo taip pat prisidėjo kiti septyni asmenys, kurių dauguma, vadaujami modernios empirinės sociologijos atstovo Istváno Keménio (1977 m. jis buvo priverstas emigruoti į Vakarus), ilgą laiką kartu vykdė nepasiturinčiųjų, darbininkų ir romų tautinės bendruomenės lauko tyrimus. Tuometinėje socialistinėje sistemoje skurdo, nedarbo, benamystės bei etninės diskriminacijos temos buvo tabu, todėl judėjimo nariai nesistengė šių problemų perkelti į teisinį lygmenį. Tačiau jie oponavo komunistų valdžiai savo drąsiomis viešosiomis akcijomis bei labdaros veikla. Komunistų partijos institucijos bandė įvairius būdus stabdyti Skurstančiųjų paramos fondo nepriklausomą veiklą (labdaros koncertus, parodas, aukcionus, prezentacijas). Judėjimo savilaidos leidiniai buvo konfiskuojami, aktyvistai buvo baudžiami piniginėmis baudomis, o jų profesinė tyrimų ir leidybos veikla buvo stabdoma. Tačiau jų didelis savanorių tinklas toliau vykdė veiklą padėdamas nepasiturinčioms šeimoms. Skurstantiems asmenims buvo reguliariai siunčiami pinigai bei pagalbos siuntos, suteikiama teisinė, medicininė ir švietimo pagalba, o jeigu pavykdavo per įvairias aukas ir aukcionus surinkti pakankamą pinigų kiekį, kartais net buvo statomi nebrangūs būstai. 1984 m. Skurstančiųjų paramos fondo veikla nutrūko, tačiau daugybė savanorių individualiai ir toliau rėmė nepasiturinčias šeimas. Po 1989-1990 m. šio fondo socialinę veiklą perėmė kelios kitos nevyriausybinės organizacijos. Naujos organizacijos nenustojo remtis Skurstančiųjų paramos fondo įkūrėjos Ottilijos Solt suformuluotu šūkiu „Orumas visiems!“
