COURAGE

ryšiai tarp kolekcijų

Algis Samulionis (1936–1994) nuo 1964 metų dirbo tyrėju Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1973 metais instituto Rankraščių skyriui Samulionis pristatė įvairius dokumentus ir medžiagą, susijusią su rašytoju Baliu Sruoga ir jo veikla. Dar daugiau medžiagos iš Samulionio institutas gavo 1989 metais (Sruogos susirašinėjimus su žmona Vanda).

Samulionis tyrinėjo Sruogos gyvenimą ir veiklą. Jis paruošė 15 tomų Sruogos Raštų.

Vytautas Skuodis (1929-2016) yra Lietuvos mokslininkas, disidentas ir buvęs sovietinis politinis kalinys. 1979 metais jis įsijungė į disidentinio judėjimo Lietuvos Helsinkio grupę. 1978 m. jis iniciavo ir redagavo pogrindžio leidinį “Perspektyvos”, kuris buvo labiausiai pripažintas ir vertinamas inteligentijos tarpe.

1979 m. lapkritį V. Skuodis parašė laišką JAV prezidentui Jimmy Carter, kuriame informavo apie žmogaus teisių pažeidimus sovietinėje Lietuvoje. Tų pačių metų pabaigoje jis buvo pašalintas iš Vilniaus universiteto dėstytojo pareigų. Kratos metu jo bute buvo atrastas Skuodžio knygos „Dvasinis genocidas Lietuvoje“ rankraštis, kuris buvo pridėtas prie KGB įrodymų dėl antisovietinės veiklos.
V. Skuodžio leidžiamos “Perspektyvos” buvo inteligentijos vertinamas ir laukiamas pogrindžio leidinys. Egzistavo tinklas kultūrinės inteligentijos, kurie gaudavo, skaitydavo ir platindavo “Perspektyvas”. Žurnalas buvo leidžiamas 1978-1981 metais. Per tą laikotarpį išėjo 22 numeriai, kurių vidutinė numerio apimtis buvo 60 lapų. Žurnalo straipsniuose buvo keliamos antisovietinės idėjos, aptariami keliai Lietuvos laisvei pasiekti. Įdomu, kad idėjiškai žurnalas buvo artimas eurokomunizmo idėjoms, kuo leidinys išsiskyrė nuo kitų to meto pogrindžio publikacijų.
1993-1998 metais Vytautas Skuodis dirbo įsteigto Lietuvos gyventojų genocide ir rezistencijos tyrimo centro generaliniu direktoriumi. Dėl nuosaikios veiklos jis buvo kaltinamas dešiniųjų radikalų už bendradarbiavimą su buvusiais komunistas. Lietuvos konservatorių partijai laimėjus parlamento rinkimus, V. Skuodis buvo priverstas atsistatydinti. Likusį savo gyvenimo laiką jis paskyrė atsiminimų ir publikacijų rengimui.

Antanas Sniečkus (1903-1974 m.) buvo pirmasis Lietuvos komunistų partijos sekretorius nuo 1936 iki 1974 metų. Po Pirmojo pasaulinio karo jis kartu su šeima grįžo į Lietuvą iš Rusijos. 1920 metais jis tapo bolševikų partijos nariu ir pradėjo anti-vyriausybinę veiklą, dėl kurios buvo suimtas. Paleistas iš kalėjimo Sniečkus išvyko į Maskvą, kur tapo Kominterno agentu ir Lietuvos komunistų partijos Centrinio komiteto nariu. Nuo 1926 iki 1930 metų jis buvo įsitraukęs į ardomąją veiklą Lietuvoje, dėl kurios jis vėl buvo suimtas ir kalintas Kaune nuo 1930 iki 1933 metų. Jis buvo paleistas per politinių kalinių apsikeitimo programą tarp Lietuvos ir Sovietų sąjungos.
Po 1940 metų Sovietų sąjungos ultimatumo Lietuvai ir po to įvykusios okupacijos, Antanas Sniečkus tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Būdamas pirmuoju LKP sekretoriumi jis inicijavo masines Lietuvos gyventojų deportacijas. 1948 metais Antanas Sniečkus pradėjo kolektyvizacijos programą, kuri buvo vykdoma pasitelkiant terorą, žudymus ir trėmimus.

Sruoga buvo žymus Lietuvos rašytojas, poetas, literatūros teoretikas ir dramaturgas. 1914 metais Sankt Peterburgo universitete jis pradėjo studijuoti literatūrą, vėliau studijas tęsė Maskvos universitete. 1918 metais Sruoga grįžo į Lietuvą. 1921 metais jis įstojo į Miuncheno universitetą, kur 1924 metais už daktaro disertaciją lietuviškojo folkloro tema jam buvo suteiktas daktaro laipsnis. Grįžęs į Lietuvą Sruoga dėstė Vytauto Didžiojo universitete, Kaune. Taip pat rašė įvairius straipsnius literatūros tema. Nuo 1930 metų jis pradėjo rašyti dramas. 1939 metais jis pradėjo dėstyti Vilniaus universitete.

Garsiausias Sruogos darbas yra jo romanas Dievų miškas, paremtas autoriaus patirtimi Štuthofo koncentracijos stovykloje. 1943 metais jis ir keturiasdešimt septyni kiti lietuvių intelektualai nacionalsocialistų buvo suimti ir įkaltinti. Sruoga buvo išlaisvintas Raudonosios armijos ir 1945 metais grįžo į Lietuvos TSR. Tais pačiais metais jis parašė romaną Dievų miškas. Partijos atstovai romano rankraštį aršiai kritikavo, todėl Lietuvos TSR jis publikuotas tik 1957 metais.

Baigusi vidurinę mokyklą Mažeikiuose, Virgilija Stonytė studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus Pedagoginiame institute. Baigusį jį 1984 m. dirba lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Su prof. Vanda Zaborskaite ji pažįstama nuo 1980 metų. Kaip šeimos narė Stonytė dalyvavo įvairiuose šeimyniniuose susitikimuose, renginiuose, buvo įsitraukusi į Zaborskaitės kultūrinės opozicijos tinklą.  Anot jos, būta dviejų pagrindinių progų kultūrininkams susirinkti pas Zaborskaitę: tai poeto ir rašytojo Vinco Mykolaičio – Putino gimimo ir mirties metinės. Šių sueigų metu intelektualai pakankamai laisvai kalbėjo ir diskutavo politikos ir kultūros temomis, dalinosi savo nuomonėmis ir aptardavo būdus, kaip paremti kultūrines iniciatyvas. Stonytė mano, kad kultūrinės opozicijos prasme Zaborskaitės gyvenimas ir veikla yra įdomus dėl trijų priežasčių. Visų pirma, XX a. 6 ir 7 dešimtmetyje ji dirbo VU lietuvių literatūros katedroje. Tuo metu ši katedra  buvo valdžios stipriai kritikuojama. Zaborskaitė priskiriama vadinamoms „raganoms“ – literačių grupei, kuri buvo priversta palikti Vilniaus universitetą. Antra, jos domėjimosi sritis apėmė Maironio kūrybą. Nors šio poeto kūryba nebuvo draudžiama sovietinėje Lietuvoje, jos vertinimai iš ideologijos pusės dažnai buvo neigiami. Trečia,  Zaborskaitė nuo pat vaikystės buvo religinga ir palaikė glaudžius ryšius su katalikų kunigais.

Po Zaborskaitės mirties Stonytė paveldėjo didžiulį Zaborskaitės archyvą, kuriame rankraščiai, laiškai, dienoraštis ir kiti dokumentai. Suprasdama šios medžiagos reikšmę kultūros paveldui, Stonytė pradėjo bendradarbiavimą su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu dėl Zaborskaitės intelektualinio palikimo publikavimo.  Anot Stonytės, kultūrinė opozicija yra susijusi su autentiškos tautos kultūros paieška.